IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Vilmantas BALČIKONIS

SILPNAREGIAI NEBIJO KELIAUTI

Kai pirmą kartą išgirdau apie galimybę trims vaikams iš Panevėžio aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos "Žvilgsnis" vieniems išvykti į Švediją, pajutau baimę. Kaip teks susiorientuoti Vilniaus, o tuo labiau Stokholmo oro uoste? Kaip pasiseks nukakti į vietą, kur mus turi pasitikti? Juk tai svetima šalis... Tačiau momentinį baimės ir netikrumo jausmą greitai pakeitė džiugus susižavėjimas: kiek daug naujo galima pamatyti, kiek daug naujo galima patirti. Baimę nugalėjo smalsumas ir aš pasiryžau dalyvauti Švedijos "Liūtų" klubo organizuojamoje tarptautinėje jaunimo mainų programoje. Dar du smalsūs žmonės iš "Žvilgsnio" organizacijos Jūratė Rimkutė ir Donata Kievinaitė prisidėjo prie manęs.  

Kelionė prasidėjo Vilniaus oro uoste. Lėktuvui atsiplėšus nuo žemės atsisveikinome su Lietuva aštuoniolikai dienų. Kiekvienas su savo viltimis ir nerimu, besigrožėdami saulės nutviekstais debesėliais ir jūros mėlyne po kojom, nepastebėjom, kaip prabėgo laikas, skirtas skrydžiui iki Stokholmo priemiesčio Arlandos. Čia mūsų laukė pirmasis iššūkis: turėjome susirasti viešbutį, kuriame buvo mums užsakyti kambariai. Iš pažiūros lengva užduotis pavyko ne iš karto. Teko panaudoti savo anglų kalbos žinias prašant pagalbos. Iš pat pradžių nustebino keli dalykai. Visų pirma Švedijoje pasijutome visiškai laisvai, nes kiekvienas sutiktas žmogus mokėjo anglų kalbą. Nuostabu tai, kad sutikti žmonės buvo ypač malonūs, negailėjo savo laiko padėti svetimšaliams. Lietuviui, pripratusiam prie grubumo ir atšiaurumo, tai kėlė jaukumo pojūtį. Tą naktį praleidome ramiai ilsėdamiesi ir ruošdamiesi kitos dienos kelionei. 

Rytas Švedijoje mus pasitiko su besišypsančia saulute, kavos puodeliu ir švediškais pusryčiais. Jau iš vakaro susiplanavę kelionę ramiai pasiekėme Stokholmo centrinę traukinių stotį. Iš ten penkias valandas su persėdimais keliavome traukiniu iki savo tikslo - Kalmaro, kur mus pasitiko šeimos, kuriose turėjome gyventi savaitę iki stovyklos pradžios. Man teko atsisveikinti su Jūrate ir Donata: jas pasiėmė kita šeima, o aš gyvenau šeimoje su vaikinu iš Turkijos.  

Tą pirmą savaitę Švedijoje šeimos buvo atsakingos už mūsų veiklą ir laisvalaikį. Teko pabuvoti Kalmaro muziejuose, sužinoti daugiau apie Švedijos istoriją. Susipažinome su Švedijos gamta, teko netgi pamėlyniauti, pabūti irklavimo klube ir patiems pairkluoti. Kiekviena šeima individualiai stengėsi pristatyti Švediją, sudominti mus. Aš labai džiaugiuosi turėjęs galimybę pagyventi švedų aplinkoje, pajusti Švediją iš vidaus. Gyvendami šeimose truputį prisilietėme prie kasdieninio tos šalies gyvenimo, pajutome jo pulsavimą ir, pasakyčiau, lėtesnį ritmą. Mano išankstinis nusistatymas, kad Švedija - tai valstybė, puoselėjanti saugumą, žmogiškas vertybes, išlieka. 

Savaitė, praleista šeimose, prabėgo nepastebimai ir atėjus laikui keliauti į stovyklą pajutome graudulį širdyse. Ne kartą savo globėjus vadinome antraisiais tėvais. Bet mūsų laukė stovykla, kur rinkosi 27 žmonės iš 15 pasaulio šalių (daugiausia iš Europos, bet ne tik). Iš egzotinių šalių galėčiau paminėti Japoniją, Turkiją, Izraelį. Tad mūsų laukė neką mažesni nuotykiai ir įdomybės. 

Pirmas pusdienis stovykloje prabėgo kartu dalyvaujant susipažinimo užsiėmimuose: žaidimai, padedantys prisiminti vardus (o lietuvio ausiai užsieniečių vardai tikrai ne iš lengvųjų), dalijimasis elementaria informacija apie save, pirmosios užduotys grupelėse. Gana greitai svetimumo ledai buvo pralaužti. Svarbiausia buvo nuoširdumas, draugiškumas, noras bendrauti, pažinti. Tai kūrė jaukią atmosferą, kurioje kiekvienas galėjo reikštis ir atsiskleisti. 

Kiekviena kita diena žadėjo vis ką nors nauja. Galima būtų pagirti stovyklos organizatorius už tiksliai ir įdomiai suplanuotą laiką. Dauguma užduočių, kartu ir pramogų, buvo skirtos visai grupei. Jau antrą dieną kiekvienas gavo po dviratį ir galėjo juo naudotis, kaip tinkamas. Su šiais dviračiais keliavome po apylinkes. Pamatėme ir pasigrožėjome gamta, kuri yra įrašyta į JUNESKO pasaulio paveldo sąrašą. Toliau tęsėsi susipažinimas su Švedijos istorija: aplankėme fortą, atstatytą pagal XII amžiaus modelį. Stovykloje taip pat netrūko kūrybingumą skatinančios veiklos. Kiekvienas turėjo galimybę savo gražias mintis įkūnyti molio dirbiniuose, kuriuos vėliau glazūravome ir išdegėme pagal seną kinų techniką. Vienas pusdienis buvo paskirtas ir medžio darbams - gaminome smulkius virtuvės apyvokos įrankius. Kaip vieną iš linksmiausių akimirkų norėčiau paminėti laiką, praleistą prie jūros. Čia buvo sudarytos galimybės išbandyti burlentes. Kiekvienas galėjo pamėginti sugauti vėją ir skrieti lygiu jūros paviršiumi. Aš likau neabejingas šiam sportui. 

Būdami kartu, keliaudami, atlikdami užduotis bendravome, stengėmės pažinti vienas kitą - juk kultūrų, charakterių įvairovė buvo tikrai didelė. Naudojomės proga sužinoti apie kitas šalis, o retkarčiais ir atsikratyti išankstinių nuostatų. Kiekvienas radome sau mielų žmonių, susidraugavome, pripratome prie vienas kito - juk kone dvi savaites buvome kartu kaip šeima. Kartu valgėme, kartu leidome laiką, kartu gyvenome. Tad, kai stovykla artėjo į pabaigą, niekas nenorėjo išvykti. Tačiau gyvenime tenka išmokti su šypsena pasakyti sudiev. Tas metas atėjo ir šioje stovykloje. Stovykla baigėsi. Grįžome į Lietuvą pailsėję, gavę naujos patirties, kupini nepamirštamų įspūdžių, susiradę draugų visame pasaulyje. 

Norėčiau padėkoti Panevėžio "Liūtų" klubui, kad jie pasirinko "Žvilgsnio" bendriją, kad pasitikėjo būtent mumis, mūsų galimybėmis reprezentuoti Lietuvą tarptautinėje stovykloje. Panevėžio "Liūtų" klubas apmokėjo visas kelionės išlaidas, kurios, manau, būtų neįkandamos nė vienam iš mūsų, lietuvių, dalyvavusių šiame projekte. Kai kas galėtų paklausti, kam skirti tokius pinigus kelionei, kurioje lyg ir nieko rimta nenuveikta. Tačiau šiandieninei Europai jungiantis į Europos Sąjungą, didėjant emigracijai ir imigracijai, maišantis tautoms, tenka susidurti su tolerancijos stoka. O tokie projektai kaip šis kaip tik ir moko būti kartu: kartu spręsti problemas, kartu džiaugtis, kartu sugyventi. Išplėstas akiratis, kitų kultūrų pažinimas ir, sakyčiau, patyrimas yra neįkainojama vertybė šiuolaikiniame ir toliau globalėjančiame pasaulyje. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]