ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Grita STRANKAUSKIENĖ

SUNKIAUSIA ORIENTACIJOS IR MOBILUMO PAMOKA


Jaunimas su baltosiomis lazdelėmis"Tai buvo pati sunkiausia, bet įdomiausia orientacijos ir mobilumo pamoka," - taip savaitę, praleistą kaimo turizmo sodyboje netoli Nemuno, įvertino Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro dešimtos klasės mokinė Irma Jokštytė.  

Ji buvo tarp dešimties Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro 6-10 klasių aklų mokinių, kurie šių metų birželio 11-15 dienomis dalyvavo orientacijos ir mobilumo vasaros stovykloje. Stovykla vyko kaimo turizmo sodyboje "Pušyno stovyklavietė" Kauno rajone, netoli Zapyškio. Pagrindinis tikslas buvo mokytis savarankiškumo ir orientacijos aplinkoje bei įtvirtinti savo įgūdžius naudotis baltąja lazdele. Pratybas vedė centro direktorė Janina Stuopelienė, kuriai talkino mokytojos Reda Urnienė, Grita Strankauskienė bei Aušra Raginaitė.  

Reikia pastebėti, kad "Pušyno stovyklavietėje" buvo tikrai puikios sąlygos organizuoti tokią vasaros stovyklą. Nesinori teigti, kad tai tipiška kaimo turizmo sodyba. Ji kur kas panašesnė ne į sodybą su medinėmis trobomis ir senu vaismedžių sodu, bet į didžiulę stovyklą, kurioje įvairiuose pastatuose apsigyvena skirtingos poilsiautojų grupės. Kiemas su futbolo, krepšinio, tinklinio ir vaikų žaidimų aikštelėmis bei daugybe pavėsinių ir laužaviečių - pakankamai didelis bei erdvus, kartu ir saugus. Teritoriją juosia tvora, todėl iš takelio išklydęs nematantis vaikas niekada neišeis už teritorijos.  

Tokioje didelėje erdvėje buvo galima organizuoti įvairiausias mobilumo užduotis ir žaidimus vaikams. Todėl orientaciniai užsiėmimai buvo labai įvairūs, žaismingi ir įdomūs, nors kaip daugelis vaikų vėliau rašė savo stovyklos dienoraščiuose, gana sunkūs. Antrą stovyklos dieną septintokas Karolis vertino taip: "Nebuvo tokios valandos, kad savarankiškai kur nors nueičiau vienas, vis tiek kažkur kažką ne taip padarydavau. Sunkiausias išbandymas buvo, kai vienam su lazdele reikėjo eiti lieptu. Na, ne visiškai vienam. Žinojau, kad šalia stovi mokytoja. Jeigu per tą lieptą reikėtų eiti naktį visai vienam, būtų tikrai baisu... Bet neregiui juk reikia viską išbandyti."  

Pirmasis maršrutas, kurį teko gerai išmokti, - kelias nuo mūsų gyvenamojo namelio iki valgyklos ir atgal. Nors takelis per pievą buvo klotas plytelėmis ir turėjo vos kelis posūkius, kai kuriems vaikams tai pasirodė gana sudėtinga.  

Vėliau reikėjo įsiminti daugybę kitų maršrutų: kelią iki pavėsinės, kur laisvomis minutėmis besišnekučiuodami gerdavome arbatą, iki lauko dušo ir didžiulės kriauklės, kuri atrodė kaip senovinis metalinis fontanas, iki žaidimų aikštelės, kurioje buvo daugybė sūpynių ir karstynių. Greičiausiai vaikai įsiminė takelį iki tvenkinio, nes, esant puikiam orui, maudytis buvo tikras malonumas. Nors gyvenome namelyje su patogumais, daug įdomiau buvo eiti praustis į lauko dušą arba ryte anksti atsikėlus bėgti atsigaivinti į tvenkinį. 

Kiekvieną dieną vyko iškylos į šalimais esantį mišką su trumpomis gamtos pažinimo pamokėlėmis. Medžių rūšys, uogų skonis, smėlio takeliai, samanų kilimai, skruzdėlynai, paukščių balsai ir daugybė kitų įdomių dalykų. "Eidamas mišku, aš jaučiausi kaip lietuviškose džiunglėse. Sunkiai praeinami keliai, daug medžių, uogų ir kankorėžių," - iškylas miške apibūdino Giedrius. 

Paliko įspūdį ir šių miškų musės, uodai, mašalai ir kiti zvimbiantys vabzdžiai. "Man labai patiko klausytis jų balsų tonų," - rašė septintokas Gražvydas. "Būriais praskrendančios musės sudarydavo trumpą, bet tokią gražią balsų harmoniją."  

Labai įdomus buvo seminaras "Aromaterapija", kuriame viešnia iš Vilniaus mums pasakojo apie kvapų poveikį žmogaus sveikatai ir gerai savijautai. Taip pat išmokome pasigaminti įdomių darbelių iš natūralių medžiagų: medžių šakelių, lapų, kankorėžių, vaško ir siūlų. 

Stovykloje vyko ne tik orientacijos, mobilumo, gamtos pažinimo ar sveiko gyvenimo būdo pamokos. Mes išmokome, kad, norint gamtoje išsikepti dešreles, pirmiausia reikia iš miško prisinešti malkų ir gerai iškūrenti laužą. Supratome, kad važiuojant tandemu (dviviečiu dviračiu) labai svarbus pasitikėjimas savo partneriu, esančiu prie vairo, ir vienas kito supratimas. Mokėmės bendrauti, susitarti, žaisti, dainuoti ir linksmai leisti laiką.  

Aštuntos klasės mokinys Giedrius Plukis parašė stovyklos rėmėjams - Kristofelio aklųjų misijai (CBM) - laišką anglų kalba, kuriame padėkojo už galimybę ne tik puikiai praleisti laiką nuostabioje gamtoje, bet ir išmokti daugybę naujų dalykų. Projekto koordinatorė ponia Birgit Kuchta sakė, kad tai pirmasis jos gautas laiškas brailio raštu, ir labai apgailestavo, kad negalėjo jo perskaityti pati. Ji džiaugėsi lietuvaičių vaikų aktyvumu ir gebėjimu naudotis baltąją lazdele, nes daugelyje buvusių SSRS respublikų, anot jos, orientacijos ir mobilumo mokymas aklųjų mokyklose labai prastas.  

Todėl reikėtų džiaugtis, kad turėdami gerų specialistų, galime ugdyti aktyvų, besimėgaujantį gyvenimu ir pasitikintį savo jėgomis jaunimą. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]