BRAILIO RAŠTAS IR MES

Alvydas VALENTA

BRAILIO RAŠTAS MANO GYVENIME


Daugiau nei prieš trisdešimt penkerius metus Kauno aklųjų mokykloje brailio raštu parašiau pirmąją raidę ir pirmąjį žodį. Būčiau nenuoširdus, jeigu sakyčiau, kad tas akimirkas itin gerai atsimenu, kad jos įsirėžė į atmintį visam gyvenimui. Buvau pirmokas, labiau nei pirmojo savarankiškai parašyto žodžio džiaugsmas, širdį aitrino namų ilgesys. Pavasarį, jau pramokęs skaityti, pirmą kartą pravėriau mokyklos bibliotekos duris. Iš bibliotekos pasiėmiau "Brolių Grimų pasakas" ir aplinkinis pasaulis nustojo egzistavęs... Užburtos karalystės, senos pilys, raganos, burtininkai, nykštukai ir milžinai - visa tai buvo daugelį kartų gražiau, daugelį kartų nuostabiau nei tikrovė, kurioje gyvenau. Skaitydavau tą storą knygą, versdavau puslapį po puslapio ir keliaudavau užmirštais pasakų keliais. Pasakos žadino vaizduotę, bylojo apie kitokį pasaulį, kuriame mažas gali tapti didelis, silpnas - stiprus. Kitą, o gal dar kitą rudenį, atėjo eilė Marko Polo kelionėms. Sužinojau, kas yra tolimi kraštai, jūrų ir smėlio audros, nepakeliamas troškulys, dykumų miražai... Skaičiau apie pirklių karavanus, mongolų valdovų prabangą, kitokias užjūrių keistenybes. Pirmąsias geografijos ir jūreivystės pamokas gavau iš Tomo Main Rido sudužusio laivo jūreivių, o riteriško gyvenimo pradžiamokslį - perskaitęs istoriją apie Tristaną ir Izoldą.  

Rankos skaitančios brailio knygąKnygų brailio raštu mokyklos bibliotekoje nebuvo daug. Laimei, jų pakako, kad visam gyvenimui pamilčiau knygą, o kartu ir brailio raštą. Bėgo laikas ir, žinoma, istorijas apie jūrų keliones, klastingus plėšikus ir drąsius riterius keitė istorijos, artimesnės tikrovei. Žmogus negali gyventi vien pramanytoje tikrovėje. Tačiau ta pramanyta tikrovė - pasakos, legendos, istorijos apie tikras ar tariamas keliones - labai svarbi vaikui, žengiančiam pirmuosius žingsnius į knygų pasaulį. Man ji irgi buvo lemtinga: savo gyvenimą susiejau su knyga. Vilniaus universitete studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, pats išleidau keletą poezijos ir publicistikos knygų. Dirbu aklųjų žurnalo "Mūsų žodis" redakcijoje, kuri kartu yra ir leidykla, leidžianti knygas brailio raštu. Iki šiol daugiau pasakojau apie skaitymą brailio raštu ir beveik nieko apie rašymą, tačiau mano gyvenime šie du dalykai neatskiriamai susiję. Brailio raštu parašiau pirmuosius savo publicistinius straipsnius, pirmąją poezijos knygą. Studijų metais, konspektuodamas paskaitas, beveik be išimties irgi naudojausi brailio raštu. Konspektuotis reikėjo daug: ypač iš literatūros, filosofijos istorijos. Prirašydavau šūsnis sąsiuvinių. Jau turėjau ir magnetofoną, bet per paskaitas juo nesinaudojau. Konspektuodamasis pats, o ne įsirašinėdamas paskaitas į magnetofoną, žmogus išmoksta atsirinkti tai, kas reikalingiausia, sekti dėstytojo mintį ir ilgą laiką išlaikyti dėmesį. Tačiau svarbiausia, kad konspektuodamasis kartu ir mokaisi. Pasidarei per paskaitas gerus užrašus - ir gali būti beveik tikras, kad pusę reikalaujamo dalyko jau esi išmokęs! Taigi brailio raštas man padėjo ne tik užsirašyti reikalingą informaciją, bet ir ją atsirinkti, "susikrauti" į galvą.  

Kai buvau trylikos ar keturiolikos metų, tėvai nupirko pirmąjį magnetofoną ir įnikau skaityti garsines knygas. Skaičiau ir brailio knygas, bet garsinė knyga tapo rimta jų konkurentė. Maždaug prieš penkiolika metų pirmą kartą atsisėdau prie kompiuterio - dabar jis yra tapęs kasdienine mano darbo priemone. Kadangi kompiuterius savo darbe naudoja leidyklos, leidžiančios knygas reginčiųjų raštu, atsirado galimybė skaityti šių knygų elektroninius variantus nepaisant, kad jos nėra išleistos nei brailio raštu, nei garsiniu pavidalu. Vis daugiau knygų, periodinių leidinių galima rasti ir internete. Taigi knygos brailio raštu iš visos akliesiems prieinamos literatūros tesudaro tik nedidelę dalį. Bet tai ypatinga dalis. Garsus prancūzų struktūralistas Rolan Barthes knygoje "Teksto malonumas" yra pastebėjęs, kad skaitymas nėra tik informacijos gavimo būdas, o knyga - informacijos perteikimo priemonė. Skaitymas, be kitų pojūčių, žmogui sukelia dar ir tam tikrą, vien fiziologinį malonumą. Kalbėdamas apie skaitymo malonumą, R. Barthes galvoje turėjo tradicines (popierines) knygas. Dabar, kai atsiranda vis daugiau elektroninių knygų, kai aklieji (jų patyrimą jau perima ir regintieji) gali skaityti garsines knygas, galima vis labiau įsitikinti šios R. Bartheso įžvalgos teisingumu. Bent aš pats juo įsitikinu vis labiau ir labiau. Kad ir kaip intensyviai beskaityčiau garsines knygas, kad ir kiek elektroninių knygų turėčiau savo kompiuteryje, paėmęs į rankas brailio knygą ir pradėjęs ją skaityti, be kitų pojūčių, patiriu beveik fizinį malonumą. Kiekvienąkart neapleidžia pojūtis, lyg iš naujo susitikčiau su knygoje gyvenančia paslaptimi.  

Lietuvoje brailio raštu yra išleista Homero "Iliada" ir "Odisėja". Šias knygas esu skaitęs ir ištisai, ir dalimis ne kartą. Tačiau vis pajuntu ir pajuntu nenugalimą norą užeiti į aklųjų biblioteką ir jas atsiversti dar kartą. Atsiverčiu ir skaitau: "Tyliai nuėjo krantu jis be perstojo šniokščiančių marių". Arba: "Vienas prie kito laužai su numirėliais degė stovykloj". Atrodo, kad šių eilučių niekada anksčiau nebūčiau skaitęs, kad jos į mane prabyla pirmapradžiu savo grožiu.  

Dažnai kyla diskusijos, kiek XXI amžiuje nematančiam žmogui reikalingas brailio raštas? Ar šiuolaikiniame informacinių technologijų pasaulyje jo vietos neužims garsinės knygos, kompiuteriai? Tai sudėtingos problemos ir jų analizė - ne šio rašinio tikslas. Tiktai noriu pastebėti, kad žmonės, šitaip formuluojantys problemą, sąmoningai ar nesąmoningai daro vieną klaidą: raštą prilygina paprasčiausiai informacijos gavimo priemonei. Raštas (raštingumas) visada buvo, yra ir liks daugiau nei komunikavimo ar žinių perdavimo priemonė. Raštas yra kultūrinė vertybė ir žmogaus kultūrinio brandumo rodiklis. Įsivaizduokime situaciją: žmogus turi televizorių, modernią palydovinę anteną, mato šimtą televizijos kanalų ir girdi tiek pat radijo stočių, bet nemoka rašyti arba rašo su klaidomis. Ar galėsime tokį žmogų vadinti raštingu? Ar galėsime vadinti raštingu neregį, perskaičiusį dešimtis garsinių knygų, bet nemokantį savo minčių užrašyti popieriaus lape? Nemanau, kad toks klausimas yra tik retorinis. Net šiame informacinių technologijų amžiuje mokėti brailio raštą yra naudinga ir iš praktinės pusės. Kompiuteriai atveria daug fantastiškų galimybių - taip pat ir akliesiems. Aklieji gali susirašinėti su reginčiaisiais, savo parašytus straipsnius ar knygas siūlyti reginčiųjų leidykloms. Tačiau neišmokę rašto arba jį išmokę blogai, nepajutę gimtosios kalbos grožio, jos vidinės "logikos", vargu ar šia galimybe jie pasinaudos. Nesakau, kad šitų dalykų be brailio rašto negalima išmokti, bet brailio raštas, brailio knyga juos padeda perprasti ir lengviau, ir greičiau. Aš pats, vos tik ilgesnį laiką nepaskaitau brailio raštu, pradedu daryti rašybos ir skyrybos klaidų. Kartais tos klaidos būna tiesiog elementarios. Tai ženklas, kad ir vėl reikia atsiversti knygą brailio raštu.  

Nuo pasakų pradėjau, pasakomis ir baigsiu. Nebus per daug, jeigu brailio raštą, brailio knygą palyginsiu su stebuklinga pasakų skrynele. (Manau, kad tos skrynelės turėjusios būti panašaus dydžio kaip stora knyga aklųjų raštu!) Pasakų skrynelę atidaro ne kiekvienas, o tik tas, kuris nusipelno. Bet jeigu atidarai, tada trauki ir trauki iš jos nesibaigiančias dovanas. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]