BRAILIO RAŠTAS IR MES

Vaclovas AREIMA

ATMESTIEJI TAŠKELIAI

Kiek mažų taškelių 

Aš esu išdūręs,  

Niekas to tikriausiai 

Nebesuskaičiuos.  

Man per juos pasaulin 

Atsivėrė durys - 

Ir tamsoj suspindo  

Žiburys šviesos. 

Į pabaigą ėjo šviesi šilta, bet sunki pokario metų vasara. Karas atėmė iš manęs ne tik tėvą, brolį, bet ir mano akių šviesą. Gražus margas pasaulis, kurį mačiau ir žavėjausi jo spalvomis iki šeštųjų savo gyvenimo metų, liko tik atmintyje.  

Tą 1946-ųjų metų rugpjūčio pabaigos naktį gulėjau mamos išsinuomotoje lūšnoje ir niekaip negalėjau užmigti. Nedavė miegoti ne tik garsiai čirškiantys žiogai, nuo vėjo gūsių grėsmingai braškantis lūšnelės stogas, bet ir mintis, kad rytojaus diena man bus paskutinė gimtinėje.  

Mama tvirtai nusprendė išvežti mane į Kauno aklųjų mokyklą. Ten važiuoti aš visai nenorėjau. Geri mūsų kaimo žmonės mane labai užjautė. Vaikai irgi nesityčiojo iš mano aklumo. Jie net pakeisdavo žaidimų taisykles, kad ir aš juose galėčiau dalyvauti. Parėję iš mokyklos pasakodavo, ko buvo išmokę ir sužinoję. Suaugusieji paskaitydavo vaikiškų knygelių, kurių tekstus aš bematant išmokdavau. Tų skaitymų man visados būdavo per maža. Nuolatos galvojau, kada pats galėsiu skaityti ir rašyti. Mane mama vežiojo pas gydytojus, todėl ruseno viltis praregėti ir išmokti rašto. Nors tokia diena dar nebuvo išaušusi, nemigos kankinamas, mintyse kūriau laišką, kuriame dėsčiau savo nenorą važiuoti į toli nuo gimtinės esantį miestą. Tasai mano kūrinys turėjo būti pakabintas ant trobelės sienos ir sugraudinti visus, kas jį skaitys, nes ten sudėjau tiek jaudinančių žodžių, kad ir didžiausi kietaširdžiai negalėtų sulaikyti ašarų. Tvirtai tikėjau, kad kaimo žmonės tikrai supras, kokią didelę klaidą padarė mano mama, išveždama mane toli nuo savęs ir gimtinės.  

Gal taip besvajodamas būčiau ir užmigęs, jei per mano guolį nebūtų perbėgusios kelios bjauriai cypiančios žiurkės. Jos ne tik išgąsdino, bet ir sugrąžino mane iš svajonių pasaulio į tikrovę. Dabar aiškiai supratau, jog rašto aš neparašysiu, nes nemoku rašyti, nors prieš apakdamas varčiau knygeles ir net pažinojau kelias raides. Galų gale aš užmigau su graudžiu ir neparašytu laišku galvoje.  

Kitos dienos vakare mes su mama išsiruošėme į nelengvą pokario metų kelionę. Dėl netvarkingo traukinių eismo Kauną pasiekėme tik kitą dieną. Keleivinio miesto transporto nebuvo, todėl į kitą Kauno pakraštį reikėjo eiti pėstute ir kvėpuoti benzinu persunktu šiltu vasaros pabaigos oru. 

Mokyklos pastatas man pasirodė toks didelis, kad negalėjau įsivaizduoti, kaip galėčiau jame ilgą laiką gyventi. Tačiau labiausiai mane išgąsdino ne pastatas, o aklųjų raštas. Kai perbraukiau ranka lapą, primenantį tarką, - pašiurpau. Atitraukiau nuo jo pirštus taip greitai, lyg ugnį būčiau palietęs. Prisiglaudžiau prie mamos ir vos neverkdamas pasakiau, kad noriu išmokti tikrąjį raštą ir prašiau mane nuvesti į kitą mokyklą. Tą akimirką pagalvojau, kad mama pasiklydo ir ne ten mane nuvedė. Mama apie aklųjų mokyklą iš savo buvusių ponų žinojo daugiau už mane, todėl, graudžiai atsisveikinusi ir pažadėjusi greitai aplankyti, paliko auklėtojų globai. Jų šiluma iš dalies man pakeitė mamą.  

Aklųjų raštą išmokau labai greitai. Tik tada dar nesuvokiau, kad mažytis taškas gali tapti kalnu, ant kurio užkopęs neregys gali kartu su sveikaisiais džiaugtis žmonijos pasiekimais. Vėliau, kai įsigilinau į aklųjų rašto reikšmę neregiams, tai šešių taškelių kombinacijai paskyriau ne vieną eilėraštį. Eilėmis pagerbiau ir jų išradėją Lui Brailį, kurio nuopelnas pasaulio akliesiems neišmatuojamas. Šlovė jam! Tais stebuklingais taškeliais aš išbadžiau daugiau kaip dešimt savo poezijos ir prozos knygų. Jų pagalba įsigijau aukštojo mokslo diplomą. Dabar jais naudojuosi ne tik rašydamas naujas knygas, bet ir pačiuose kasdieniškiausiuose reikaluose. Užsirašinėju adresus, telefonų numerius; brailio raštu pažymiu vaistų, prieskonių pakuotes; be papildomų lipdukų ant vokų užsirašau, kas juose yra. Nėra dienos, kad mano pirštai nepalytėtų aklųjų rašto, - savaitinės radijo ir televizijos programos išleidžiamos tuo raštu.  

Tai štai, kaip kažkada atmestieji taškeliai virto daugelio mano gyvenimo sričių atrama. Be jų aš būčiau beraštis. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]