MUMS RAŠO

Vaida BUTAUTAITĖ

MAŽAS STEBUKLAS


Žinau, kad saulė geltona, žolė žalia, o kraujas raudonas, tačiau tas spalvas galiu tik įsivaizduoti. Regėjimą iš manęs atėmė deguonies perdozavimas inkubatoriuje, kuriame atsidūriau per anksti gimusi. 

Kai buvau maža išdykusi mergaitė ir linksmai žaidžiau su draugėmis, niekada negalvojau, kad kuo nors skiriuosi nuo jų. Vaikystė buvo nuostabi, prisimenu ją kaip gražiausią pasaką. Tokia ji buvo iki aštuonerių metų, kai mane išvežė mokytis į Kauną, į aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, kur baigiau septynias klases. Visą laiką labai ilgėjausi namų, labai norėjau mokytis Luokėje ir be galo apsidžiaugiau, kai Luokės vidurinė geranoriškai sutiko mane priimti.  

Tas perėjimas į normalią mokyklą buvo man didžiulis išbandymas. Buvau atsilikusi nuo vidurinės mokyklos mokinių, reikėjo labai daug dirbti. Džiaugiuos, kad išbandymą ištvėriau, ir jau beveik dveji metai, kai aš sėkmingai mokausi Luokėje. Didelė laimė po pamokų grįžti į namus, pas pačius brangiausius žmones, gyventi visavertį gyvenimą. Čia, Luokėje, kiekvieno ryto laukiu su džiaugsmu, į pamokas einu kaip į šventę, nors grįžus dažnai reikia mokytis iki pusiaunakčio. O dar muzikos mokykla, kurią taip pat lankau Luokėje. Čia mokausi groti, dainuoti, dainuoju įvairiuose renginiuose, dalyvauju konkursuose, nes esu viena iš tų, kurie nenusėdi vietoje, kuriems vis norisi ko nors naujo, nepatirto. Žinoma, mokymasis muzikos mokykloje atima iš manęs daug laiko, bet mokslas vidurinėje dėl to nenukenčia. Kai labai nori, visur gali suspėti. 

Neseniai ryžausi dar vienam išbandymui - po mokyklą vaikščioti su baltąja lazdele. Iš pradžių buvo nejauku, net gėda, tačiau iš manęs niekas nesijuokė, priešingai, visi gyrė už drąsą. Dabar savo draugės - baltosios lazdelės - nebepaleisiu iš rankų, nes noriu viena pati pareiti iš mokyklos, esančios už kilometro nuo mano namų. Tikiu, kad taip ir bus. 

Kaip rašiau, esu nepasėda: vis noriu kur nors važiuoti, patirti tai, kas dar nepatirta, tad ėmiau prašytis į stovyklą. Nemaniau, kad neregiui taip sunku į ją patekti. Paskambinau net į šešias stovyklas ir išgirdau neigiamą atsakymą. Pasirodo, buvo bijomasi atsakomybės, - man net buvo pasakyta, kad dėl vienos neregės negali kentėti penkiasdešimt reginčiųjų. Labai mane įskaudino tokie žodžiai, pamaniau, kad buvo galima švelniau atsakyti.  

Vis dėlto į vieną stovyklą prie jūros mane priėmė. Šios stovyklos darbuotojai neslėpė savo baimės, priimdami mane, bet sutiko pabandyti. Labai apsidžiaugiau, tikiuosi stovykloje susirasti naujų draugų. Rašau apie tai ne dėl to, kad norėčiau pasiskųsti, o dėl to, kad visuomenė suprastų, jog mes, neregiai, esame taip pat žmonės, jog mūsų nereikia bijoti, o priimti mus tokius, kokie esame. Štai mūsų mokykloje visi su manim bendrauja kaip su visai sveiku žmogumi, visi - ir mokiniai, ir mokytojai - labai geri. Turiu daug gerų draugų, ir čia, ir muzikos mokykloje - nuostabūs mokytojai, tad aš stengiuosi visada šypsotis ir manau, kad gyvenimas - tai stebuklas, kuriuo reikia džiaugtis. Man labai patiko vienos pasakos žodžiai, kad svarbiausia - mokėti įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose, mažą stebuklą matyti net paprasčiausioje gyvenimo smulkmenoje. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]