LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

Birutė BALTRŪNIENĖ

KADA ORGANIZACIJA YRA VEIKLI


Birutė BaltrūnienėLaikas bėga, o su juo skubame ir mes. Viskas taip greitai keičiasi. Apie tai susimąsčiau, kai pabandžiau atsigręžti atgal ir įvertinti tai, kas nuveikta, kai analizuoju, kuo gyvename dabar. Kokia gi yra socialinio darbuotojo, tai yra organizacijos pirmininko, veikla ir kas gi yra žmogus, narys, klientas, su kuriuo mes turime bendrauti, jam padėti, teikti paslaugas? 

Socialinis darbuotojas - tai socialines paslaugas teikiantis asmuo, kuris yra atsakingas už tai, kad kiekvienas žmogus taptų pajėgus prisitaikyti prie aplinkos, sugebėtų palaikyti ar atnaujinti bendruomeninius santykius bei savarankiškai integruotųsi į visuomenę. O trumpiau tariant - tai yra pagalba žmogui. Pagalba ne tik klientui, kuris kreipiasi atsiradus problemų, bet ir mūsų visų tarpusavio bendravimas, pagalba ir palaikymas. 

Taigi mes teikdami paslaugas turime žinoti: 

  • žmogus yra individualus, nepakartojamas, išskirtinis. 

  • kiekvienas žmogus turi teisę reikšti savo jausmus - ir teigiamus, ir neigiamus. 

  • kiekvienas turi būti priimamas toks, koks yra, o ne toks, kokį norėtume matyti. 

  • socialinis darbuotojas neturi keisti kliento poelgių. 

  • svarbiausia - konfidencialumas. Žmogaus paslaptys turi būti išsaugotos. 

  • socialinis darbuotojas gali duoti patarimą, tačiau pats žmogus turi nuspręsti, kaip jam elgtis, ko jis nori. Manau, visi žmonės turi daug gerų savybių: ir tie, kurie padeda, ir tie, kurie prašo. 

Mokslas ir gyvenimas moko, kad kiekvienas žmogus nori ir gali išsakyti savo jausmus ir problemas: baimę, nepasitikėjimą, skausmą, pyktį, neteisybę, nuoskaudą, pažeminimą, džiaugsmą, netgi laimę. Kiekvienas galime papasakoti apie savo patirtį gyvenime - tai yra žmonių bendravimo formos. Aklam arba mažai matančiam žmogui, ypač vienišam, atsibosta vienatvė. Mes patys turime vieni kitiems padėti, atsivesti, parvesti - tai ir yra vienų organizacijos narių paslaugos kitiems. 

Šiais laikais populiarūs terminai: programos, projektai, paslaugos, produktai, užimtumo centrai. Šie žodžiai ne visada aiškūs paprastam 70-mečiui ar 80-mečiui žmogui. Dabar mes teikiame nariams socialines, kultūrines ir kitokias paslaugas. Šį darbą dirbdavome ir anksčiau, tik jis nebuvo vadinamas paslaugomis, o buvo organizacijos rūpinimasis savo nariais. Taigi paslaugas teikiame savo nariams, teikia jas ir valstybinės institucijos - tai socialinės paramos skyriai, seniūnijos, pagyvenusių ir neįgaliųjų dienos centrai, bendruomenės ir t.t., kur dirba po kelis ir keliolika žmonių, turi nuolatinius etatus, geras patalpas, kurias išlaiko savivaldybė iš valstybės lėšų, turi transportą, vairuotoją ir pan. Ogi mes, rajono pirmininkai, turime patalpas, už kurias labai dėkingi, kad nepraradome. Ką vienas žmogus, dienos centro pirmininkas, gali nuveikti? Jo šventa pareiga pasirūpinti, kad narys nenukentėtų nežinodamas valstybinių įstatymų, kad jis būtų pagerbtas ir prisimintas švenčių metu, su juo pabendrauta, kas gauta iš rėmėjų - jam padovanota. 

Nariai rajone labai sensta. Kuriantis bendruomenėms pagal gyvenamas vietoves, organizacijoms, buriančioms žmones pagal jų poreikius, pomėgius, mažėja kaimiškų organizacijų narių skaičius. Kiekvienas turi teisę rinktis tai, kas jam atrodo tinkama. O be to, juk šioje vartotojiškoje visuomenėje žmogus yra materialistas, norintis kokios nors apčiuopiamos pagalbos. Deja, organizacija jam mažai kuo gali padėti. Lieka vien tik galimybė pabendrauti su likimo draugais. Aplankyti kiekvieną rajone gyvenantį neregį ar silpnaregį neįmanoma ir dėl lėšų, ir dėl laiko trūkumo. Kaimiškų rajonų organizacijose yra apie 100 narių. Jei skaičiuotume, kad mėnuo turi 20 darbo dienų, o per dieną galime aplankyti vieną narį, tai reikštų, kad aplankyti visiems nariams reikia 5 mėnesių, tai yra 100 dienų, o tai sudaro beveik pusę metų.  

Visi suprantame, jog organizacija yra gyvybinga, kai jos nariai yra aktyvūs ir jie turi galimybę tenkinti savo poreikius. Manau, labai skiriasi didžiųjų miestų ir kaimiškų rajonų organizacijų narių aktyvumas. Nors to ir norėtų, kaimiškų rajonų organizacijų nariai dažnai neturi galimybių atvykti į repeticijas, vykstančius renginius. Aklieji ir silpnaregiai, gyvenantys didžiuosiuose miestuose, kartais galbūt iš nuobodulio sėda į miesto autobusą ir jie jau organizacijoje. Kaimo rajonų skyrių nariai labai mėgsta bendrauti su savo organizacijos likimo draugais, bet jie ne visada gali atvykti dėl reto autobusų važinėjimo po rajoną, daug narių gyvena atokiose rajono vietovėse, per mokinių atostogas autobusai važiuoja dar rečiau. Ne visada gali palydėti šeimos narys-palydovas. Jaunesni, kurie turi specialybes, dirba, yra užimti. Studentai, vaikai - mokosi.  

Žmogus laimingiausias, kai apdovanotas talentu ir gabumais, o vidutinių gabumų turi gyventi toks, koks esi, - juk žemėje gyventi irgi laimė. Gali atlikti paprastus darbus, kad jaustumeisi laimingas, mokytis gali ne visi dėl gabumų stokos, dėl ryžto trūkumo ir t.t. Praeityje nebuvo galima šnekėti, ką nori, dabar atsiradus tokiai galimybei reikia išmokti kovoti už savo idėjas, buitį. Gyvenime ne visuomet viskas būna gražu ir gera. Kartais reikia išmokti gyventi, susitaikant su problemomis, kurių negali išvengti, pakeisti. Kiekvienas žmogus turi tik jam vienam priklausančias galias. Tokia jau yra žmogaus prigimtis - gyvenime ieškoti kitų žmonių, bendrauti. Žmonės patys kuria savo santykius ir savo gyvenimą, nuo žmogaus priklauso, ką jis pasirenka, - džiaugsmą ar liūdesį. Yra gyvenime kuo džiaugtis: paukščių giesme, lietaus stuksenimu, saulės šiluma, žydinčia gėle, medžių šakų šlamesiu. Už šį džiaugsmą nieko nereikia mokėti, ir jis gali būti nuolatinis. Kiekvieną dieną žmogus randa po nedidelį laimės trupinėlį, o laimė susideda iš mažų dalykų. 

Toks jau tas gyvenimas - kantrybė, nuolankumas, ramybė, pagalba kitiems - idealiausios žmogaus savybės. Kas jas turi - laimingas. Nuoširdumas, rūpinimasis už save silpnesniu, pagalba kitiems, kantrybė - tai žmogaus pareigos. Esi laimingas, kai daugiau gali atlikti gerų darbų, nes tik senstant tai supranti ir įvertini, kam ir kuo galėjai padėti, - juk tai gyvenimo prasmė. Dirbant ir kitiems padedant, mažiau laiko lieka dejuoti ir skųstis - pagalvoji, kad ne taip jau labai esi gyvenimo nuskriaustas. Gyvenimas kiekvieno žmogaus yra toks, kokį turi, kaip tai bevadintum, - lemtis, likimas. O aš manau - tai Dievo valia.  

Mūsų organizacijos nariai, stiprios dvasios, išdidūs, padedantys vieni kitiems, eina savo keliu. 

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]