NAUJOS KNYGOS

MENAS ANAPUS REGĖJIMO

Prieš keletą mėnesių Lietuvos aklųjų biblioteka išleido knygą "Menas anapus regėjimo: žinynas apie meną, kūrybą, regėjimo sutrikimus". 

"Menas anapus regėjimo" - tai įvairių sričių specialistų - psichologų, muziejininkų, edukacinių meno programų sudarinėtojų, taip pat pačių neregių - straipsnių rinkinys apie meno prieinamumą, galimybę jį suvokti neturint regėjimo. Leidinio sudarytojos - amerikietės Elizabeth Saulzhauer-Axel ir Nina Sobol Lewend. Iš anglų kalbos knygą, išskyrus vieną, švedų tiflografikos specialistės Ivonos Erikson straipsnį, išvertė vertėja Audronė Gendvilienė. Nuo knygos išleidimo anglų kalba Niujorke 2003 metais iki pasirodymo lietuviškai praėjo tik ketveri metai. Prisiminus, kad kai kurios idėjos iš Vakarų valstybių į Lietuvą keliauja dešimtmečiais, tai jau daug! Maloniai nustebino pats faktas, kad biblioteka apskritai ėmėsi tokio sudėtingo leidinio. Nereikia mokėti užsienio kalbos, nereikia itin daug išmanyti apie vertimus, kad suprastum, jog atliktas išties didelis, daug įgūdžių, kruopštumo, specialių meno, psichologijos žinių reikalaujantis darbas. Žinoma, panašaus pobūdžio knygą tikrai ne visi skaitys nuo pradžios iki pabaigos - šito nė nereikia norėti! Bet atsiversti, paskaitinėti ir pasklaidinėti tikrai verta. 

Lietuvoje nei menas, nei kūryba, nei regėjimo sutrikimai nėra nauji ar negirdėti dalykai. Ne nauja net tai, kad visus šiuos dalykus bandoma sieti. Jau kokie septyneri metai gvildenamos meno, muziejuose esančių vertybių prieinamumo problemos regėjimo negalią turintiems žmonėms, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vykdo ilgalaikę meno prieinamumo programą. Esame išleidę keletą meno, muziejuose esančių vertybių prieinamumo problemoms skirtų leidinių. Taigi nesame šios srities naujokai ar visiški neišmanėliai. Vis dėlto leidinys "Menas anapus regėjimo" mums pateikia tiek ir tokios informacijos, kokios nerasime nė vienoje šiai temai skirtoje iki šiol lietuviškai išleistoje knygoje. Leidinyje daug teorinio, apibendrinamojo pobūdžio straipsnių apie meno suvokimą, jo prieinamumą neturint regėjimo, iliustracijų akliesiems gamybą ir pan. dalykus. Kaip pavyzdį galėtume nurodyti jau minėtosios I. Erikson straipsnį apie reljefinio piešinio istoriją. Iš straipsnio sužinome, kad reljefiniai piešiniai akliesiems pradėti gaminti jau XIX a. pirmoje pusėje, kad įvairių šalių leidėjai, aklųjų bičiuliai jau beveik du šimtus metų ieško būdų, kaip neregius supažinditi su paveikslais, piešiniais, brėžiniais, įvairiomis schemomis. Kitaip sakant, kaip nematančio žmogaus pirštams perteikti tai, kas reginčiojo akims yra įprasta, nekelia jokių abejonių ar nesusipratimų. Tačiau leidinys "Menas anapus regėjimo" nėra vien "protingų teorijų" sandėlis: jame nemažai praktinės patirties. Patirtimi apie meno kūrinių, muziejų ekspozicijų prieinamumą dalijasi tiek regintieji šios srities specialistai, tiek ir patys neregiai. Todėl "Menas anapus regėjimo" turėtų būti įdomus ir tiems, kurie praktiškai sprendžia meno prieinamumo akliesiems problemas, ir tiems, kurie vis dar mano, kad nematančiam žmogui menas yra kažkas tolima ir nepasiekiama.  

Nors leidinys skirtas problemoms, iškylančioms akliesiems ir silpnaregiams, jame daug įdomios medžiagos, pamąstymų ir pastebėjimų apie regėjimo ir meno santykį, meno vietą žmogaus gyvenime apskritai, meninio vaizdo suvokimą ir panašius dalykus. Ne viena problema, ne vienas klausimas, nagrinėjamas "Mene anapus regėjimo", turi visuotinesnę apibendrinamąją reikšmę. Tuo nesunku įsitikinti perskaičius kad ir šią Elioto Eisnerio straipsnio "Kitas požiūris į meno įtaką žmogaus vystymuisi" ištrauką. Joje autorius polemizuoja su penkiais labiausiai paplitusiais, tačiau, jo nuomone, visiškai klaidingais požiūriais į protą, pažinimą, intelektinę veiklą.  

Martynas VIDUGIRIS 

* * * 

1. Žmogus, mąstydamas sąvokomis, turi kalbėti. Turbūt joks įsitikinimas nedaro didesnės įtakos mūsų supratimui, kas yra pažinimas, kaip tas, kad kalba pažinimui yra būtina. Iš tikrųjų kartais manoma, kad mąstymas yra tylaus kalbėjimo rūšis, kad tai fizinis procesas, kuris lydi kalbinės veiklos grandinę; manoma, kad kalba geriausiai atspindi aukštuosius psichikos procesus. Taip pat manoma, kad kalba ir mintis yra neatskiriamos. 

Yra daug priežasčių teigti, kad šis įsitikinimas neatlaiko kritikos. Pirma, teigti, kad kalba yra būtina pažinimo sąlyga, vadinasi, daryti išvadą, kad vaikai negali mąstyti, kol dar nemoka kalbėti. Betgi kiekvienas, auginęs vaiką, žino, koks smalsus gali būti dar nekalbantis vaikas ir kaip protingai toks vaikas gali spręsti problemas: vaikas, negalintis mąstyti, negalėtų išgyventi. Antra, kalba paprastai vartojama kaip simbolinė priemonė, o simbolinės priemonės, neturinčios referentų, nieko nereiškia. Kad kažką reikštų, simbolis turi būti susijęs su referentu, t.y. su visa eile savybių, kurias individas gali patirti, patiria arba įsivaizduoja. Norint prasmingai kalbėti apie baroko muziką (arba ąžuolą ar reaktyvinį lėktuvą), reikia turėti tų daiktų ir įvykių sąvokas, o tie daiktai ir įvykiai egzistavo kaip mūsų patirties savybės dar prieš suteikiant jiems pavadinimus. Priešingai paplitusiai nuomonei, aš manau, kad iš pradžių buvo vaizdas. Būtent vaizdas pavadinimui suteikia prasmę. Vaizde sukaupta informacija yra pažinimo pagrindas. 

2. Intelektinė veikla vertingesnė už jutiminę. Šitokio požiūrio ištakas galime užčiuopti Platono mintyse apie žmogaus suvokimo prigimtį. Turbūt prisiminsite, kad šeštojoje "Respublikos" knygoje Sokratas prašo Glaukoną įsivaizduoti vertikalią liniją, padalintą į dvi nelygias dalis, - viršutinę ir apatinę. Ilgesnė viršutinė dalis - tai protu suvokiamas pasaulis, o apatinė - regimasis pasaulis. Protu suvokiamą pasaulį žmogus pažįsta racionalaus mąstymo, o regimąjį - jutimų dėka. Racionaliam mąstymui teikiama didesnė reikšmė nei jutiminiam suvokimui. Ši Platono sudaryta hierarchija išplito visoje Romos imperijoje. Ji sėkmingai gyvuoja ir šiuolaikinės Amerikos mokyklose bei universitetuose. 

Tačiau ar tiesa, kad savybių suvokimas yra žemo lygio pažintinė veikla? Kai tos savybės yra sudėtingos ir subtilios, kaip, pavyzdžiui, meno srityje, suvokti jų tarpusavio ryšius ir niuansus gali būti sunku. Kad būtų aiškiau, pacituosiu Rudolfą Arnheimą: "Pažintinėmis aš vadinu visas protines operacijas, kurios dalyvauja priimant, išlaikant ir apdorojant informaciją: jutiminį suvokimą, atmintį, mąstymą, mokymąsi. Toks termino vartojimas kertasi su įprastiniu, kurį vartoja dauguma psichologų ir kuriame iš pažinimo yra išstumta pojūčių veikla. Šį neatitikimą aš siekiu išlyginti, todėl turiu praplėsti terminų "pažintinis" ir "pažinimas" apibrėžimą, kad jis apimtų suvokimą. Lygiai taip pat nematau jokio reikalo atskirti pavadinimo "mąstymas" nuo to, kas vyksta suvokimo metu. Panašu, kad nėra tokių mąstymo procesų, kurių vyksmo negalėtume aptikti, bent jau teoriškai, suvokimo metu. Regimasis suvokimas yra regimasis mąstymas." Todėl neatsitiktinai abejingas požiūris į suvokimo tobulinimą ir vaizduotės lavinimą stabdo vaikų pažinimo plėtrą. Juk nė viena mokytoja nežino, kas dedasi vaiko galvoje, todėl būtent vaiko sugebėjimas pamatyti ryšį tarp mokytojos pateikto pavyzdžio ir to, ką vaikas jau žino, bei ką mokytoja tikisi vaiką suprasiant, paverčia pavyzdį naujos prasmės suvokimo priemone. Trumpai tariant, supratimas priklauso nuo vaiko sugebėjimo mąstyti pagal analogiją ir suprasti tai, ką privalo suprasti, kartais net iš metaforos. Tiesą sakant, poezija yra artimesnė pačioms subtiliausioms pažinimo formoms, nei kad mano daugelis žmonių. 

3. Protaujant reikia naudotis logika. Logikos reikšmė protaujant yra akivaizdi, jeigu pasirenkama tokia minčių reiškimo forma, kuriai būtina tiksliai vartoti teiginius. Matematika ir kiti tikslieji mokslai teikia pirmenybę tam tikros formos tikslumui - tiksliam formulavimui. Tokiu būdu reiškiant mintis, loginis nuoseklumas yra būtina prasmės sąlyga. Tačiau laikyti logiką būtina intelektinės veiklos sąlyga - vadinasi, suvaržyti intelektą, leisti jam reikštis tik tokiomis formomis, kuriose reikalinga logika. Tokios sampratos rezultatas - išmetimas iš protavimo sąvokos tų minčių reiškimo formų, kuriose mintis nėra perteikiama logikos pagalba ir nuo jos nepriklauso. Pavyzdžiui, poezijoje prasmė suteikiama, remiantis ne vien logikos principu; poetinė prasmė dažnai būna "nelogiška". Prasmės, kurios poezijoje perteikiamos naudojantis šia poezijos nelogiškumo savybe, yra tokios, kurias būtų galima laikyti žmogiškojo racionalumo produktu; tas pats tinka kitoms meno rūšims. 

Nors racionalumas ir logiškumas yra glaudžiai susiję, tačiau racionalumas yra platesnė ir kur kas fundamentalesnė sąvoka. Logika yra vienas iš daugelio būdų, kuriais išreiškiamas racionalumas. Žmonės, kurie sugeba gerai bendrauti, gerai piešia arba tapo, šoka arba dainuoja, - visų jų mąstymas vyksta terpėje, kurioje šie žmonės dirba." 

4. Atstumas ir laikas - būtinos gero supratimo sąlygos. Seniai manoma, kad jausmas yra refleksyvios minties priešas: kuo daugiau jaučiame, tuo mažiau žinome. Tikrai tenka pripažinti, kad įniršis ir panašūs jausmai gali iš pagrindų pakeisti žmogaus suvokimą ir sveiką protą. Įsišėlę jausmai gali aptemdyti regėjimą, sutrikdyti mintį ir sukelti kitokių problemų.  

Tačiau suvokimas be jausmo gali padaryti tą patį. Sakykim, jei negali jausti meilės, - vadinasi, netenki svarbiausio dalyko žmonių tarpusavio santykiuose. Jei negali įsijausti į istoriją - negali mintyse atsistoti kartu su Kolumbu ant "Šventosios Marijos" denio ir patirti, kaip laivas skrodžia neramią jūrą, negali džiaugtis, pamatęs krantą, taigi, netenki to istorijos tarpsnio ir galbūt netgi klaidingai jį supranti. O tokiais momentais negalėdami patirti jausmų, mes netenkame gyvenimo dalelės, turinčios informacinį potencialą. Atstumas ir laikas turi savo privalumų, tačiau supratimui jie mažai ką reiškia, ir visos sąvokos, kuriose pažinimo procesas siejamas su atstumu ir laiku, neteisingai aiškina, kaip vyksta supratimas. 

5. Mokslinis metodas yra vienintelis teisėtas būdas daryti apibendrinimus apie pasaulį. Tradicinė ir ne be ydų meno koncepcija teigia, kad, jei menu ką nors norima pasakyti, sakoma tik apie atskirus dalykus - mene nedaromi jokie apibendrinimai. Meno privalumas slypįs jo teikiamame pasitenkinime, o ne įžvalgoje. Menas neteikiąs nieko, ką pagrįstai būtų galima laikyti žiniomis arba supratimu. Kadangi mokslo produktų instrumentinė vertė esanti didesnė už pasitenkinimą, gautą iš meno (kuris paprastai laikomas tik asmeninio skonio dalyku), tai meno vertė, lyginant su mokslo, laikoma mažesne. 

Tokia koncepcija pernelyg siaurai apibrėžia šaltinius, kurių dėka iš tikrųjų kuriami apibendrinimai. Poreikis daryti apibendrinimus yra visų svarbiausias. Žmonės pradėjo daryti apibendrinimus gerokai prieš atsirandant mokslui ar statistikai. Apibendrinimai būna ne tik moksliniai ir natūralistiniai - jie atsiranda ir iš intensyvios patirties formų, kurias vadiname menu; kartais jos dar vadinamos konkrečiais universalais. 

Paimkim Frensio Beikono, Velaskeso ar Pikaso drobes arba Džono Steinbeko ar Servanteso romanus. Grožinė literatūra (gal kaip tik grožinė) mums gali padėti užčiuopti ne tik Don Kichoto, ypatingo žmogaus, prasmę, bet ir to, kas bendra tarp jo ir mūsų, kai imame kovoti su savo pačių vėjo malūnais, tikėdamiesi įveikti iš pažiūros nenugalimas kliūtis. Servantesas mums padeda suprasti tokias moralines kančias ir kadangi jam taip gerai sekasi, mes pakylame nuo jo kūrinio su nauju požiūriu, - požiūriu, kuris mums padeda atpažinti ir atspindėti vieną svarbiausių mūsų gyvenimo bruožų. Servanteso kūrinio dėka mes taip pat galime atpažinti šitas savybes kur kitur. 

Ką menas mums teikia? Ne visas problemas galima išspręsti vieninteliu teisingu būdu. Vienas iš svarbių dalykų, kuriuos mums teikia menas, yra žinojimas, kad problemas galima spręsti daugeliu būdų. Šis meno teikiamas žinojimas nebūtų toks svarbus, jei mokyklose nebūtų mokoma visai priešingo dalyko. Beveik visi pagrindiniai dalykai, kurių vaikai mokosi pradinėse klasėse, teigia, kad yra tik vienas teisingas atsakymas į bet kokį klausimą ir tik vienas bet kokios problemos sprendimas. Ortografija, aritmetika, rašymas, netgi skaitymas persmelkti tokio požiūrio ir taisyklių, kurios, tiesą sakant, moko vaikus būti gerais taisyklių vykdytojais. 

Menas moko kitko. Menas moko vaizduotės, daugialypės perspektyvos ir asmeninės interpretacijos. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]