IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

VIKTORIJAI GENYTEI-ŠMAIŽIENEI - 100

Birželio 25 dieną pedagogei, ilgametei Kauno aklųjų instituto darbuotojai Viktorijai Genytei-Šmaižienei sukanka šimtas metų. Šią nuoširdžią, tikrą aklųjų ir silpnaregių bičiulę tikslinga prisiminti, nes jos indėlis į Lietuvos aklųjų švietimą, o ypač į jo pradžią, yra prasmingas. 

1928 m. pradėjusi dirbti su aklaisiais ji rūpinosi, kad neregiai gautų ne tik gerą bendrąjį išsilavinimą, bet ir įgytų praktinių žinių, kad būtų savarankiški gyvenime ir buityje. Ji pirmoji Lietuvoje pradėjo mokyti neregius tinkamos sceninės laikysenos ir estetinio supratimo dalykų.  

V. Genytė-Šmaižienė gimė 1907 m. birželio 25 d. Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvijos Respublika). Vaikystę praleido Joniškyje, ten ir baigė gimnaziją. Persikėlusi gyventi į Kauną, įstojo į "Saulės" mergaičių mokytojų seminariją. Ją baigusi kurį laiką studijavo Vytauto Didžiojo universitete humanitarinius mokslus. Studijuodama buvo ne tik uoli ir stropi studentė, bet ir aktyvi visuomenininkė: rašė eilėraščius ir straipsnius, juos spausdino žurnalai: "Motina ir vaikas", "Skautų aidas", "Karys", "Trimitas", "Moteris", "Vyturys" ir kiti. 

V. Genytės artimesnė pažintis su aklaisiais prasidėjo 1928 m. lapkričio 1 d., kai ji pradėjo dirbti Kauno aklųjų institute. Šiame institute iš kitų pedagogų ji išsiskyrė darbštumu, dėmesingumu ir pasiaukojimu neregiams. Akliesiems dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas, mergaites mokė rankdarbių ir gimnastikos. Esant reikalui pavaduodavo ir kitų dėstomų dalykų mokytojus. Aklųjų institute V. Genytė buvo gerbiama pedagogų ir mylima moksleivių. Didelę išliekamąją vertę turi iki šių dienų išlikusi "Kauno aklųjų instituto kronika" ir "Protokolų knyga", kurias su ypatingu kruopštumu dažniausiai rašė V. Genytė.  

V. Genytė savarankiškai išmoko brailio raštą. Ji puikiai suprato, kad norint šviesti neregius, reikia drauge su jais viską išgyventi ir mokytis kartu. Mokytoja perrašė keletą knygų brailio raštu, stengėsi, kad mokiniai galėtų savarankiškai šviestis. Parengė kelis vadovėlius. Iš jų svarbiausias - elementorius "Mūsų šviesa", išspausdintas 1930 m. brailio raštu. Tai buvo pirmoji knyga aklųjų raštu Lietuvoje. Deja, ši Lietuvos aklųjų istorijai brangi knyga neišliko. Tačiau iki šių dienų yra išlikusi kita jos paruošta ir brailio raštu parašyta knyga - tai vadovėlis mergaitėms "Pavyzdžiai rankų darbeliams", išleista 1935 m. Autorė dedikacijoje rašo: "Skiriu visoms saulės nematančioms, darbelius mėgstančioms mieloms akloms mergytėms". Kraštotyrininkų išsaugota knyga šiuo metu yra eksponuojama Vilniuje - Lietuvos aklųjų bibliotekos istorijos muziejuje. 

Kauno aklųjų institute mokytojos V. Genytės įžiebtas žiburėlis to meto mokinius šildė ir skatino lavintis bei siekti mokslo žinių. Pedagogė dirbo ir žurnalistės darbą. Žurnale "Aklųjų dalia" ir kituose tarpukario leidiniuose spausdino straipsnius apie aklųjų švietimą ir gyvenimą Lietuvoje. 

1935 m. vasarą V. Genytė ištekėjo už žurnalisto Jono Šmaižio ir sukūrusi šeimą toliau dirbo Aklųjų institute, buvo aktyvi visuomenininkė Kaune - dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, vaidino teatro studijoje, vadovavo jaunųjų skautų organizacijai, ikimokyklinio amžiaus vaikams vedė valandėlę Kauno radiofone, buvo žinoma tetos Onos vardu. V. Genytė-Šmaižienė Kauno aklųjų institute dirbo iki 1939 m. pabaigos. 1940 m. perėjo dirbti į Švietimo ministeriją. 

Baigiantis karui 1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Zėligenštato pabėgėlių stovykloje. Čia mokytojavo įsikūrusioje lietuvių gimnazijoje, subūrė vaikų teatrą ir vadovavo "Vyturėlio" chorui. Kadangi tuo metu nebuvo galimybės grįžti į Tėvynę, 1948 m. visa šeima išvyko gyventi į Kanadą. Apsistojo Vinipego mieste ir čia aktyviai dalyvavo tautiečių veikloje: vadovavo chorui, režisavo renginius, rašė straipsnius į išeivijos periodinius leidinius, skelbė savo kūrybą. 

V. Genytė-Šmaižienė mirė 1971 m. gruodžio 25 d. Vinipege. Po mirties artimieji surinko jos kūrybą ir 1973 m. išleido eilėraščių rinktinę "Gyvenimas ir darbai". 

Minėdami šios pedagogės 100-ąsias gimimo metines su didžiule pagarba prisimename jos atliktus darbus Kauno aklųjų institute. Ta proga Lietuvos aklųjų biblioteka surinko jos kūrybinį palikimą - eilėraščius, straipsnius ir paruošė knygą spaudai. Šių metų vasarą knyga turėtų pasiekti skaitytojus. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Liepos 1 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1937) Irena Žurumskienė (Druskytė), pedagogė, literatė.  

Liepos 14 d. sukanka 60 metų, kai gimė (1947) Valentinas Čyžas, literatas.  

Liepos 20 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1957) Nijolė Majerienė (Pranskaitytė), pedagogė, Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrijos "Akių šviesa" pirmininkė. 

Liepos 31 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1957) Giedrė Rečiūnienė (Vaškevičiūtė), pedagogė, vaikų meninės saviraiškos ugdytoja. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]