LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

KAM 

O Dieve, jei šviesa esi, 

Kodėl man tamsą dovanojai?! 

Gal kad pabuvęs liūdesy 

Geriau pajusčiau džiaugsmą rojaus? 

O gal žinojai, kad manęs 

Šviesoj nebūtų niekas matęs? 

Tam, kad įveikčiau bedugnes, 

Raistus, kur veisiasi gyvatės? 

Kad man aklam nebūt baisu 

Nei gyliai, nei didžiuliai aukščiai... 

Ar tam, kad buvimu tamsiu 

Sveikiesiems apie šviesą šaukčiau? 

JAU IR MAN 

Štai jau ir man septyniasdešimt, mama. 

O tau lig šimto jau nebetoli, 

Bet mes vis vien statysim savo namą, 

Kol būsime gyvenimo kely. 

Tu sėsi meilę kaip lig šiolei sėjai, 

O aš eiles rašysiu apie tai, 

Nors mums likimas džiaugsmo pagailėjo, 

Įkąsdamas dažnokai ir piktai. 

Bet gal dėl to per daug liūdėt nereikia, 

Kad būta kelyje duobių gilių, -  

Mes sutvirtėjom negandas įveikę, 

Išmokom skirti grūdus nuo pelų. 

Kiek mums dar liko būti, miela mama, 

Galybės kitos šitai pasakys. 

Kiti ateis į mūsų vietą žemėj. 

Savus namus jie, kaip ir mes, statys. 

Nuo nesėkmių ar pergalių apsvaigę, 

Išeis ir jie, savų darbų nebaigę... 

MŪSŲ KLASEI 

Tirpsta klasė pamažu. 

Tai daryti laikas liepia. 

Nusitrynė daug dažų, 

Bet kai kas vis vien palieka. 

Kaip mes kūrėme planus, 

Pirmą meilę kaip pažinom...  

Kad tas laikas nuostabus, 

Tik praėjus jam sužinom. 

Penkios panos, trys bernai 

Mūsų klasėj tuomet buvo. 

Vieni rūkė po beržais, 

Kitos mezgė, grojo, siuvo... 

O kiekvienas atskirai 

Apie meilę pasvajojom. 

Tą gal nujautė beržai 

Ir kaštonai gal žinojo... 

Bet ir tie jau išrauti, 

Kaip dalis manosios klasės.  

Laiko paukštė ta rūsti - 

Ką pagimdo, tą ir lesa - - - 

TIES BEDUGNE 

Kada stovi ant bedugnės krašto 

Ir atgal jau nebėra kelių, 

Tik tada imi gerai suprasti - 

Tam nereikia turtų didelių. 

Koheletas sakė - visa niekas. 

Tu tiktai juokeisi iš ano. - 

Visa, ką sukrovėme, paliekam 

Ir pliki išeiname namo. 

Gal namo, o gal išvis į niekur. 

Šitą klausimą tyla praris. 

Atsiliepkit, milijonai, - tie, kur 

Iškeliavot vakar pro duris! 

Bet iš ten tyla, net ausys spengia. 

Gal išėjusiems išties gerai. 

Gal tenai yra kažkokie dangūs, 

Kur išnyksta bėdos ir vargai. 

Aš vis viena puolu į bedugnę 

Ir tariu sudie saviems namams. 

Žmonės, kurstykit viltingą ugnį, 

Tiktai nevergaukite daiktams! 

GIMTINĖS ŠAUKSMAS 

Tik mintimis aplankome gimtinę, 

Ten, kur kadaise buvo mūs namai. 

Ten, kur aidėjo dainos gegužinių, 

Kur mėlynavo žydintys linai... 

Dabar tenai tušti laukai, krūmynai, 

Tik kelios trobos liūdi pakely. 

Nebedainuoja jau smagus jaunimas, 

Kurio balsai girdėdavos toli. 

Tačiau vis vien mus traukia ten sugrįžti 

Ir aplankyti tuos tuščius laukus. 

Ten, kur palikom žydinčią jaunystę, 

Ant žvyro kalno - protėvių kapus... 

Vieta gimtoji, tu tikrai galinga, 

Nes vis kvieti sugrįžti atgalios. 

Nors mes toli nuėjom kelio vingiais, 

Mus surandi kampeliuos tolimuos. 

KŪRĖJAMS 

Aš atsikelsiu, kai jau būsiu miręs, 

Ir taip suriksiu iš visos gerklės, 

Kad balsas tas aidės laukais ir giriom. 

Vienus jis stebins, o kitus žavės. 

Aš atsikelsiu, kai manuosius kaulus 

Besotis laikas gal visai suės. 

Nematomas keliausiu per pasaulį 

Su vainiku pelnytosios šlovės. 

Nenusiminkit, meno broliai brangūs, 

Kurie šiandieną esat pamiršti, - 

Už pašaukimą ačiū tarkit dangui, 

Kad iš gausybės buvot išrinkti. 

Ir dar atminkit, kad kūrybos kelias 

Ilgesnis nei kūrėjo esatis, 

Todėl jo šlovei paskirta žvaigždelė 

Dažniau sušvis, kai aplankys mirtis. 

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]