NEREGYS IR VISUOMENĖ

Ramunė ŽARŽOJUTĖ

JOKIO ANTSNUKIO!


Pirmieji lietuviški žodžiai, kuriuos ji išmoko suprasti, buvo "šunims čia negalima". Ji - tai Hana Roiter (Hannah Reuter), 24 m. vokietė, Frankfurte studijuojanti kultūrologiją. Į Lietuvą, o tiksliau, į Vilniaus pedagoginį universitetą, ji atvyko atlikti praktikos. Atvyko ne viena - drauge su ja atkeliavo ir šuo vedlys, anot šeimininkės, pusiau labradoras, pusiau auksaspalvis retriveris, vardu Klaidas. Jam 9 metai (Hana sako, kad tai atitiktų maždaug 60 žmogaus metų). Nebejaunas šuo ir jauna neregė mergina, patyrę daugybę nuotykių - tiek kelionėje į Lietuvą, tiek pačiame Vilniuje.

Vaikinas,%20mergina%20ir%20vedlys%20šuoSu Hana pasimatėme Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kur ji susitiko su mokyklos mokiniais, parodė jiems šunį ir vaizdžiai pademonstravo, kaip jis jai padeda. "Jis padeda man dviem būdais", - šypsodamasi sako Hana. Sąsiuviny užsirašau a ir b ir smalsiai įsižiūriu į dailią merginą. Ji elgiasi laisvai ir atrodo laiminga. Klaidas guli jai prie kojų, kiek ilgas ištiesęs visas keturias letenas. Jie tinka prie saulėtos pavasario dienos, mažos jaukios salės ir būrio susidomėjusių vaikų, lyg būtų čia buvę visada.

Pirmasis būdas (arba būdas a) - Hana nusako Klaidui kelią etapais, mažomis atkarpėlėmis. Pvz.: "išėjimas" (iš kambario), "laiptai", "išėjimas" (šįkart - jau iš pastato). Arba, jei mergina yra mieste, - "šviesoforas", "kairė", "dešinė" ir pan. Antrasis būdas (b) - šuo išmokytas tam tikrų maršrutų, kuriuos galima nusakyti vienu žodžiu. Pvz., jis supranta komandas "parduotuvė", "poliklinika", "tualetas". Ir, kas yra šauniausia, jį galima mokyti naujų! "Kai pirmą kartą ėjau į Vilniaus pedagoginį universitetą, mane lydėjo viena iš darbuotojų. Visą kelią kartojau Klaidui žodį "universitetas", ir jis išmoko šią komandą ir šį kelią. Jis apskritai protingas". Dar Hana stengiasi šunį išmokyti, kad nosimi parodytų nukritusį daiktą. "Kartais parodo", - šypsosi ji. "Ir yra išmokytas surasti laisvą kėdę ir nukreipti į ją snukį - pagal šuns padėtį aš randu, kur sėstis".

"Svarbiausia, kad jo dėka aš galiu apeiti kliūtis",- sako Hana. Kad taptų vedliu, Klaidas ėmė mokytis dar būdamas labai mažas šuniukas ir krimto sunkų mokslą dvejus metus. "Įstoti" į vedlių universitetą šuniukui nebuvo labai paprasta - jis perėjo griežtą atranką (juk reikalingas sveikas, protingas, ypač ramus gyvūnas). Po to jiedu susitiko su Hana. Visą mėnesį šuns ir Hanos duetas, padedamas trenerio, dirbo drauge, kad pažintų vienas kitą ir išmoktų būti kartu. Dvi savaites jie dirbo šunų dresavimo mokykloje (beje, Vokietijoje tokių mokyklų - ne viena), likusias dvi - Hanos gyvenamojoje aplinkoje. Dar po dviejų mėnesių reikėjo laikyti savotišką egzaminą - parodyti specialistams, kaip sekasi bendrauti su šunimi, ar dueto darbas sklandus. Šuo yra pratinamas prie vieno šeimininko, todėl neregiai šunimis pasikeisti negali. Vokietijoje visas šunų vedlių išlaidas (pradedant jų mokymu, baigiant kasdieniniu išlaikymu) kompensuoja draudimo kompanijos, todėl jų darbuotojai turi įsitikinti, kad pinigai nemėtomi vėjais. Šuo vedlys, kainuojantis iki 20 tūkst. eurų, skiriamas tik aštuoniolikos metų sulaukusiam asmeniui. "Žinoma, stengiausi nuo dvylikos, nes labai labai norėjau tokio šuns,"- sako Hana. "Galima nusipirkti ir turėti nors ir nuo vaikystės, bet mano mama tokių pinigų tikrai neturėjo..." Hanai Klaidas yra pirmasis šuo vedlys, kurį ji turi. O Klaidui Hana nėra pirmoji - prieš ją jis jau turėjo vieną šeimininką. Visi šunys vedliai turi po oda ties kaklu įtaisytą mikroschemą, kurioje surašyti visi šuns duomenys. Šią mikroschemą gali nuskaityti veterinarai ir pasiklydusį šunį grąžinti šeimininkui.

Klaidas visiškai neagresyvus - jis ir privalo toks būti. Apie antsnukį negali būti nė kalbos! Šuo nepyksta ir neurzgia net tuomet, kai autobuse kas nors užmina jam ant kojos ar uodegos. Ir net jei šeimininką ištinka pavojus, šuo vedlys jo beveik niekada negina, nebent suveikia slaptas instinktas. "Vienintelį kartą jį lojant girdėjau tuomet, kai mane buvo užpuolę," - sako Hana.

Šunys vedliai gali dirbti maždaug iki 12 metų. Žinoma, jei pablogėja gyvūno sveikata (pvz., šuo pradeda prastai matyti), jis yra "atleidžiamas iš pareigų". Draudimo kompanijos nėra suinteresuotos pasiimti vedlius atgal, todėl jie dažniausiai lieka pas buvusius šeimininkus. "Kai Klaidas jau negalės dirbti, atiduosiu jį tėvams," - sako Hana. "Būtų gerai, jei tai nutiktų po kokių ketverių metų - tuomet Klaidas ir mano mama išeitų į pensiją tuo pačiu metu!"

Šunį vedlį privalo įsileisti visos visuomeninės įstaigos. Jis yra laikomas ne gyvūnu, bet mobilumo priemone, tarsi baltąja lazdele. Tačiau tai - tik teorija. Praktiškai yra šiek tiek kitaip. "Net Vokietijoje maisto prekių parduotuvėse ir bažnyčiose mes su Klaidu nesame laukiami svečiai," - prisipažįsta Hana. "Tačiau aš visada galiu palikti šunį apsauginiams, o į parduotuvę mane palydi darbuotojas, kuris ir padeda apsipirkti. Žinoma, net jei ir įleistų Klaidą - jis tikrai nieko blogo nepadarytų. Jis yra išdresiruotas neliesti nei prekių ant lentynų, nei kitiems žmonėms priklausančių daiktų. Be to, jis yra kasmet tikrinamas veterinarų, todėl tikrai nenešioja jokių pavojingų ligų ar kažko panašaus."

Lietuvoje merginai iškilo tos pačios problemos, tik šiek tiek intensyviau nei gimtojoje Vokietijoje, kadangi ten šuo vedlys - ne retenybė, juos turi daugelis aklųjų. O Lietuvoje beveik visi aptarnaujančio personalo ir apsaugos darbuotojai pirmą kartą girdi tokią sąvoką. Tenka labai ilgai aiškinti, kas toks tas šuo vedlys ir kam jis skirtas, kol galop vis tiek išgirsti tą patį "ne". Ypač maisto prekių parduotuvėse. Hana sako, kad ją labai nudžiugino viena maža maisto krautuvėlė Vilniuje, vienintelė įsileidusi ją drauge su Klaidu (ji tikrai nepriklauso nė vienam iš didžiųjų prekybos tinklų). "Dabar tik ten ir apsiperku - tai vienintelė parduotuvė Europoje, kuri įsileido mus su Klaidu be jokių ginčų", - sako mergina. "Juk negaliu palikti šuns lauke - vienas dalykas, dėl to, kad jis labai brangus, o jį gali paprasčiausiai pavogti. Antra, dėl to, kad aš pati esu prie jo labai prisirišusi, jis yra mano draugas. O Klaidas dėl savo gerumo nueitų su bet kuo".

Kai kurios Vilniaus viešojo maitinimo įstaigos Haną su Klaidu įsileidžia, kai kurios - ne. Kol galima rinktis, problemos nėra. Tačiau itin buvo sudėtinga Hanai nukeliauti į kitą Lietuvos miestą. Autobusų kompanija jokiu būdu neleido važiuoti šuniui... Tarnautoja net nesileido į kalbas. Galbūt "taisyklės ir yra taisyklės", tačiau juk ir jos gali turėti išimčių. Tokia pati problema buvo iškilusi Hanai ir tada, kai ji iš Vokietijos skrido į Lietuvą - viena aviakompanija niekaip nesutiko šuns priimti į lėktuvą. Vienintelis jų pasiūlymas - užmigdyti šunį ir skraidinti jį bagažo skyriuje. Tokia mintis Haną pašiurpino - ne tik dėl to, kad šuo yra jos geriausias draugas ir tokia "egzekucija" gali jam pakenkti, bet ir todėl, kad po kelionės šuo dar keliolika valandų bus nedarbingas - o ką tuomet daryti neregei merginai nepažįstamos šalies oro uoste?

Paklausta apie tai, kad šuo vedlys negali važiuoti troleibusais (atseit, praranda atmintį), Hana tik nusijuokia. "Mes važiuojame visur ir viskuo, ir niekas jam nekenkia", juolab kad toje Vilniaus vietoje, kur gyvena Hana, kitokio transporto ir nėra - tik troleibusas.

Paklausėme, kaip šeimininkė palepina savo numylėtinį. "Kartais leidžiu miegoti lovoje," - juokiasi Hana. "Paleidžiu jį parke palakstyti, kad nedirbtų vedliu, o pasijustų paprasčiausiu šunimi. Klaidas labai mėgsta maudytis, todėl mes ilgai keliavome Neries pakrante, kol radome tam tinkamą vietą". Beje, gardžiomis dešrelėmis ar kepsniais Klaido nepalepinsi - jis yra alergiškas mėsai. Vegetaras, matyt, visai ne savo noru.

Hana ugdymo centro moksleiviams leido pavaikščioti su šunimi. Dauguma vaikų jautėsi šiek tiek nesaugiai, vedami gyvūno, ir vis rankomis pasitikrindavo, ar eina taip, kaip reikia. Žinoma, mums tai neįprasta ir nauja. Natūralu, kad labiau pasitikime savo pojūčiais. Beje, sakoma, kad šuo vedlys niekada neveda žmogaus, jei pajunta, kad jis yra regintis. Mokiniams susitikimas su Hana ir Klaidu paliko didelį įspūdį. Gaila tik, kad pagal griežtas ugdymo centro taisykles susitikimą nutraukė pamokų ruoša, prasidedanti lygiai pusę penkių ir nė minutės vėliau.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]