LASS LITERATŲ KŪRYBA

Valdas SUŠINSKAS

APIE DEBESĮ

Debesis laiveliu moka būti

Ir staiga pasiversti šuniu,

Netikėtai paberti lietutį,

Ir išgąsdint baisiu griaustiniu.

Debesie, susitarkim šiandieną,

Tu už miesto paplaukiok, kol aš

Su mama vaikštinėsiu po kiemą,

O paskui - linksmo sniego atnešk.

TYLIAU, ŽIOGAI

Tyliau, žiogai, gėlytės miega,

Ir mėnuo susikaupęs mąsto,

Vaikų sapnai per pievą bėga.

Tyliau, jie gali išsigąsti.

Tyliau, žiogai, - tai upeliukas,

Sau paukščių taką išsikirpęs,

Per visą naktį džiaugsmą virpa.

Žiūrėkit, koks pavargęs rūkas...

Tyliau, žiogai, gal kitą naktį

Nebereikės tokios ramybės.

Dabar tik truputį kantrybės,

Kol vyturiai kils saulės degti.

GEDULO SONETAS

Man širdies neskaudėjo dar šitaip

Nei iš nuovargio, nei dėl ligos.

Nesuspėjau tavęs paprašyti

Būtinai būtinos paslaugos.

Kad palauktum, kad leistum numirti

Man pirmam, kad ant kapo gėles

Tu sodintum, sūnau, o išgirdęs

Paukštį giedant, sau tartum: "Gal mes

Šito paukščio giesmėj susitinkam

Pasakyti, kad esam laimingi."

Nesuspėjau. Ir paukščio giesmėj

Aš tavęs nerandu, negirdžiu.

Skausmas prislegia širdį, pečius, -

Gyvenu be jėgų, be prasmės.

ŽODŽIAI TAU

Tavo kūnas - jaunas kaip pavasaris,

Tu visa kaip vasaros pradžia.

Ritas krūtimi mažutė džiaugsmo ašara.

Pasakyk dar kartą : "Gera man, aš čia."

Klyktelk, tartum keistas pelkių paukštis,

Apsivyk mane ir skriesime tenai,

Kur nėra gyvenimų sulaužytų,

Tik linksmais šauktukais baigias sakiniai.

Tai - ne nuodėmė, ne blūdas, ne kvailystė,

Vienuma nei žeidžia, nei išduoda ką.

Gerumu besidalijantys neklysta,

Nes abu yra dievai, abu - auka.

Mūsų meilė - kaip žvaigždės sprogimas.

Greit, bet nuostabiai numirti gimus.

ATLEISK MAN

Tave į liūdesį nejučiomis įstūmiau

Ir nusigręžęs sąmoju džiaugiaus.

Atleisk man už vaikėzišką šiurkštumą -

Aš ieškau vieškelio tarp žemės ir dangaus,

Apaugusio aukštais gerumo medžiais,

Pilnais švelnumo paukščiams inkilų,

Į kasdienybę sugrįžau kaip svečias

Ir būti tokiu, kaip norėčiau, negaliu.

Ir priekaištu pats sau dažnai degu,

Kad taip, kaip tu, pasiaukot nemoku -

Žinai - aš neišsimiegu,

Nesusapnavęs tavo kregždės juoko.

O auštant dienai tyliai paprašau,

Kad ji tavęs neliūdintų, neskriaustų,

Ką nors nepakartojamo, gražaus

Į tavo dabartį ir ateitį įaustų.

Ir vis dėkoju lemčiai, kad esi

Tu man audros danguj ramybės debesis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]