LASS LITERATŲ KŪRYBA

Henrikas STUKAS

NESUPRASTOJI MEILĖ


(Ištrauka iš apsakymo)

Vakarėjo. Tamsūs, niūrūs pilkšvi pabaisos debesys negailestingai draskė besibaigiančios dienos likučius. Beregint dangus nusidažė kruvinos puotos spalvomis. Debesims antrino padūkėlis vėjas niekaip negalėdamas išsidūkti aukštuose parko medžiuose. Nematomomis rankomis apglėbęs medžių viršūnes su jomis ėjo imčių. Siūbuodamas ir purtydamas lenkė prie pat žemės. Medžių šakos pasipuošusios besibaigiančio rudens žaižaruojančiomis spalvomis beviltiškai stengėsi pasipriešinti, apsaugoti niokojamą vasaros rūbą bei pridengtą medžių nuogybę nuo bejausmio vėjo. Deja, kova nebuvo lygi. Galingi vėjo šuorai kilstelėję šakas, be jokio gailesčio nuplėšdavo bejėgius lapus. Šaipūnas juos kilstelėjęs, blokšdavo žemėn. Tuomet, įsisukęs į nukritusių lapų šūsnis, nė minutei nenuilsdamas, šnarėdamas gainiojo juos po smėlėtus parko takus bei takelius.

Tą vėlyvą vakarą parko takeliai nuobodžiavo. Jais nežengė žmogaus kojos, medžiokliniai šunys nesigainiojo voverių ar zuikių. Visi takeliai vedė į tolumoje, ant kalniuko, stūksančius rūmus. Kažkada, senais riterių laikais, tai buvusi pilis. Garsėjusi turtais bei narsiais kariais, skelbiančiais pagonių kraštuose tikrąjį tikėjimą. Tuos laikus atmena tik šimtamečiai medžiai ir parko statulos. Akmeninės žmogystos dabar atrodo apgailėtinai. Vėjas retkarčiais nubraukia ašaras, riedančias akmeniniais jų veidais. Ir kaip gali jos neverkti: vienos - be galvų, kitos - be kojų, trečios - be kūno. Kai kurios, nukritusios nuo postamentų, vos ne vos boluoja žolėje. Tai negailestingo laiko vaisiai. Skulptūros, veikiamos metų, šalčio, lietaus, prarado buvusį grakštumą, spalvą - ir ne tik ją.

Nuo nelaimingų parko skulptūrų ne kuo teatsiliko ir rūmai - apšiurę ir apleisti. Jau keli dešimtmečiai juodose langų akiduobėse nežibėjo šviesos, neskambėjo muzika, nesigirdėjo nerūpestingo puotos klegesio. Tamsos ramybę drumstė vos viename lange spingsintis žiburėlis.

Tą vakarą iki tol ramiuose rūmuose aidėjo sodrus vyro balsas:

- Nedėkingoji! Nedorėle! Nepamirškite, jog šių rūmų šeimininkas ir valdovas esu aš. Jūs, panele, privalote besąlygiškai paklusti mano valiai. Bus taip, kaip aš įsakysiu! Vardan Visagalio sutvėrėjo, neverkšlenkit! Jūsų ašaros gali tik minkštaširdę motulę paveikti, bet ne mane, - šaukdamas ir mosuodamas rankomis, neramiais kapotais žingsniais jau kelintą kartą matuodamas menės ilgį, žingsniavo aukštas, stotingas, plačių pečių vyras.

Jo veidas tvoskė raudoniu. Įsikarščiavęs nepastebėjo, kaip išsitaršė ilgi, seniai kirpti, žilstelėję plaukai. Vyras rankose laikė žarsteklį. Metalas, spaudžiamas dar vis tvirtų rankų, greitai sulinko ir tapo panašus į arklio pasagą.

- Bet, tėveli, išklausykit mane! Maldauju! Nejaugi jums nesvarbi vienintelės dukters laimė? Kodėl norite vienintelį savo kraujo lašą pasmerkti amžinoms kančioms? Dar kartą kartoju - nesu pasirengusi santuokai. Leiskite jums priminti - esu dar vaikas. Nemanau, jog bažnyčia patvirtintų tokias vedybas. Jūsų peršamas jaunikis man tiktų į tėvus, o gal net į senelius. Tėve, aš jo nemyliu ir niekados nepamilsiu! - sukaupusi paskutinę drąsą mėgino prieštarauti paaugliškai ištįsusi, lieknutė mergina, kurios išbalusiame veide švietė dvi didelės, neapykanta žaižaruojančios mėlynos akys.

- Niekas jūsų nuomonės neklausia. Vestuvių diena jau sutarta. Būti hercogo žmona - garbė ir Dievo siųsta palaima. O dabar kalba baigta, malonėkite eiti į savo kambarį ruoštis vestuvių pokyliui.

Nusisukęs nuo dukters tėvas dar pridūrė:

- Ir atminkite: jeigu senoji jūsų auklė dar mėgins nuteikti prieš mano valią, teks su ja atsisveikinti, - baigė griežtą kalbą senasis rūmų šeimininkas.

Mergaitė, netverdama pykčiu, užmiršusi visą aukštuomenės damai derantį etiketą, išeidama treptelėjo koja ir iš visų jėgų trinktelėjo durimis. Senos, bet tvirtos ąžuolinės durys klaikiai girgždėdamos užsivėrė. Nuo smūgio aksomu apmuštos sienos gailiai pravirko, sukeldamos vos židinio šviesoje matomų dulkių sūkurį bei kandžių spiečių.

Išėjusi iš tėvo menės, duktė nenuėjo kaip liepta į šalia svetainės esantį miegamąjį, o pasiėmusi žvakę nusprendė aplankyti senutėlę auklę, kuri gyveno šiauriniame rūmų fligelyje. Norint ten nukeliauti reikėjo pereiti visus rūmus. Eiti baugu. Seniai negyvenamuose rūmų kambariuose apsigyveno dvasios ir vaiduokliai.

Jaunoji dama, nugalėjusi apimančią baimę, ėjo senųjų rūmų tamsiais ir klaidžiais koridorių labirintais. Grindys girgždėjo ir šaižiai aimanavo, tolydžio primindamos ir aitrindamos krūtinėje besitvenkiančią skausmo, apmaudo bangą. Nebodama baimės, užgniaužusi kvapą ji skubėjo pas senąją auklę Gertrūdą, kuri sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis visuomet patardavo, paguosdavo.

Mergelė ne taip įsivaizdavo savo ateitį. Ji užaugo skaitydama riterių romanus, kuriuose kilnieji kariai savo narsumu pelnydavo mylimosios ranką. O dabar ji verčiama ištekėti už senio. Tapusi turtinga ponia, pataisys pašlijusius tėvo piniginius reikalus. O kas laukia jos pačios? Viso gyvenimo kančia. Kaip galima nesikankinant, nors ir prabangoje, gyventi su tau nepatinkančiu seniu?

Štai ir senosios auklės kambarys. Jaunoji nuotaka, net nepasibeldusi, tekina įbėgo vidun.

Senoji ruošėsi miegui. Atsiklaupusi prieš šventą paveikslą meldėsi. Išgirdusi žingsnius, atsisuko. Išvydusi mylimą auklėtinę, paskubomis persižegnojusi, atsistojo.

Mergaitė springdama ašaromis, netardama nė žodžio, pripuolė ir prisiglaudė prie mylimos auklės. Senoji nieko neklausdama viską suprato. Tėvo ir dukters pokalbio baigtis buvo jai aiški. Per ilgą savo gyvenimą ji perprato žmones. Duktė - tikras lobis, prekė, už kurią galima nuplėšti nemažą sumelę. Svarbu surasti vertą pirklį.

Tuo tarpu mergelė kūkčiodama, apsipylusi ašaromis, vis kartojo:

- Beširdis, nepaklausė, nepaklausė, liepė tek...

Gaili rauda nuslopino paskutinio žodžio skiemenis. Auklė, ramindama mergaitę, nusivedė ją prie lovos ir pati atsisėdo šalia nelaimingosios. Išsitraukusi nosinę, rūpestingai nušluostė ašarotą jos veidą. Senolė, švelniai apglėbusi auklėtinę, drebančiu balsu prabilo:

- Nei tu pirma, nei tu paskutinė, prieš savo valią verčiama tekėti. Šių dienų pasaulis nėra gailestingas moterims ir mylinčioms širdims. Pasaulį, kaip sutvėrė Dievas, valdo tironai vyrai. Jiems piniginė svarbiau už sudaužytus dukterų likimus bei asmeninę jų laimę.

Senolė, gailiai atsidususi, kalbėjo toliau:

- Žinai, kai kuriuose kraštuose į moterų norus atsižvelgiama. Tau niekad nepasakojau, kur anksčiau buvau. Šią paslaptį maniau nusinešianti į kapus. Dabar paklausyk, tau papasakosiu kartu ir liūdną, ir linksmą meilės istoriją.

Auklė vėl nutilo pasinerdama į seniai prabėgusių dienų įvykius. Po kelių akimirkų ji patikslino:

- Papasakosiu tau istoriją ne paprastos mergaitės kaip tu, bet kunigaikštienės, didžiosios kunigaikštienės, tapusios karaliene. Jos meilė įveikė net ponų pasipriešinimą.

Staiga, lyg ką prisiminusi, ji sušuko:

- Dukrele, luktelk, tuoj šį tą tau parodysiu.

Sunkiai pakilusi nuo lovos, senoji auklė nušlepsėjo prie kambario kampe stovinčios raižytos, metalu apkaustytos skrynios. Ąžuolinės skrynios dangtį puošė garbingos giminės herbas. Senoji, iš užančio išsitraukusi raktą, pasišviesdama žvake atrakino skrynią. Vos ne vos pakėlusi masyvų dangtį, pasilenkusi trumpai dingo jos viduje.

Mergelė, sėdėdama ant lovos, girdėjo šiugždenimą. Auklė kažko ieškojo murmėdama nesuprantama kalba. Nežinia, kiek laiko prabėgo. Tuo metu jaunajai rūmų paveldėtojai laikas buvo sustojęs. Pagaliau senoji atsitiesusi patenkinta atsikrenkštė. Uždariusi ir užrakinusi skrynią, nešina rankose ryšulėliu, vis padejuodama, sugrįžo prie lovos. Atsisėdusi ant kelių padėjo ryšulėlį.

Drebančiomis rankomis ieškodama ryšulėlį juosiančios virvelės galo, susikaupusi tylėjo. Pagaliau nuo senatvės sustabarėję pirštai pačiupo neklusnų galą. Senutė kantriai mėgino atrišti mazgą. Deja, sekėsi nekaip. Matyt, nuo ilgo gulėjimo ar dar dėl kokių nors nesuprantamų priežasčių mazgas neatsirišo. Auklė bandė jį atpainioti. Praradusi kantrybę, ištiesė ranką prie šalia stovinčio naktinio stalelio. Apgraibomis suradusi nedidelį peiliuką, perrėžė neklusnų ryšulėlį juosiančios virvutės mazgą.

Mergelė nekantriai laukė prabilsiančios auklės. Niekuomet senoji nebuvo tokia paslaptinga. Tai stulbino, masino ir kartu baugino. Senutės jaudinimąsi išdavė suspaustos lūpos ir susikaupęs žvilgsnis. Pagaliau ji išvyniojo ryšulėlį. Rūpestingai išlyginusi medžiagos klostes ieškojo tik jai vienai žinomo daikto.

Ir štai žvakės šviesoje nuotaka išvydo kelis į ritinėlius susuktus, primargintus pergamento lapus. Senutė nedvejodama paėmė vieną ritinėlį. Jis buvo standžiai susuktas ir apjuostas sidabro siūlų virvele, ant kurios kabojo vaškinis antspaudas. Iš pergamento ritinėlio išslydo popieriaus skiautė, kurią auklė ištiesė merginai:

- Mano brangiausioji Bernarda, paimk šį popieriaus lapelį ir perskaityk. Labai įdėmiai skaityk. Šis raštas parašytas lotyniškai. Tave šios kalbos išmokiau. Jeigu koks žodis bus neaiškus - paaiškinsiu. O dabar įdėmiai skaityk.

Bernarda, paėmusi ritinėlį, pasislinko arčiau žvakės. Pasilenkusi prie šviesos, drebančiomis nuo jaudulio rankomis, nekantrai ištiesino nepaklusnią skiautę. Lape gražia, taisyklinga rašysena buvo parašyta:

 

Barbara quae tegitur tumulo, Regina sub isto

Augusti conjunx, altera Regis erat.

Commoda multa tulit multis, in commoda nulli

A qua se laesum dicere nemo potest.

Immatura obiit decima trieteridi capta

Bis viduos fatis linquere jussa thoros

Occidit ante diem et quamvis anno illa fuisset

Diceret Augustus, obiit ante diem*.

 

*Barbora, kurią slepia kapas, karalienė, štai šio

Augusto karaliaus buvo antroji žmona.

Daug gero padarė daugeliui, blogio - jokio.

Niekas negali pasakyti, kad jos būtų įžeistas.

Per anksti mirė, trečią dešimtį sulaukusi metų.

Antrąsyk, likimui įsakius, paliko našlauti (vyrą).

Užgeso per anksti; nors ir visus metus dar būtų gyvenus,

Sakytų Augustas: mirė pirma laiko.

 

Jaunoji nuotaka greitai perskaitė kas buvo parašyta. Nenorėdama pasirodyti nemandagi, dar kartą įdėmiai perskaitė tekstą. Mergelė, nors ir kaip stengėsi perprasti auklės duoto teksto prasmę, vis tiek nieko nesuvokė. Kuo čia dėta Barbora, Augustas? Tokių vardų ji net nebuvo girdėjusi. Iš teksto sprendė, kad žodžiai nurašyti nuo užrašo ant antkapio. Staiga auklėtinei į galvą toptelėjo mintis: "Palauk, palauk, Augustas gi - Lenkijos karalius. Barbora gi - ta pati ištvirkėlė, antroji Lenkijos karaliaus žmona. Visa Europa pasipiktino tokiomis vedybomis. Laimei, Augustas neilgai gedėjo nedorosios lietuvės. Bematant vedė trečią žmoną. O kuo gi čia dėta senoji auklė?"

Norėdama išsiaiškinti ryšį tarp perskaityto teksto ir jos mylimos auklės, paklausė:

- Gertrūda, iš kur pas jus šie dokumentai?

- Saugau juos jau daugelį metų.

- Aukle, jūs neatsakote į mano klausimą. Noriu išgirsti prideramą atsakymą. Kol kas nesuprantu ryšio tarp manęs ir šio paslaptingojo teksto. Jeigu nepasakysite, sprogsiu iš nekantrumo. Prašau, nekankinkite.

- Mano Bernarda, viską tau papasakosiu, tik, mergyt, turėk nors mažytį lašą kantrybės. Jau nesu tokia jauna kaip tu. Sunku tiksliai atsiminti tuos įvykius. Tau vienai papasakosiu apie savo vienintelę auklėtinę. Su ja susipažinau turėdama bemaž tiek metų, kiek dabar tau.

- Tai tu buvai Lenkijoje? - auklę pertraukė Bernarda.

- Ne, ne Lenkijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tarnavau pas šviesiausiuosius ponus Radvilas.

- Kas gi tie Radvilos? Nieko apie juos nesu girdėjusi.

- Palauk, leisk viską papasakoti iš eilės. Būk gerutė, paduok man nuo stalo tą storą knygą.

Bernarda lengvai pakilo nuo lovos. Žingtelėjusi žingsnį ant stalo pamatė storą knygą. Tai buvo ne knyga, bet paprasčiausia lapų krūva, įdėta į odinį knygos apvalkalą. Paėmusi ją nuo stalo mergaitė ištiesė senajai auklei.

Auklė dar nepradėjusi vartyti knygos ėmė kalbėti.

- Tai mano viso gyvenimo istorija, lyg savotiškas dienoraštis, kuriame užrašinėjau savo išgyvenimus, brangių man žmonių istorijas. Štai pažvelk - tai tu, - iš knygos ištraukusi pluoštelį plunksna primargintų lapų, pasigyrė senoji Gertrūda.

- Kol kas tu dar nesupranti, kuo panašus tik ką skaitytas raštas? Paaiškinsiu, tik neskubėk. Pasakojimas bus ilgas. Gal tave papiktins paleistuvystė ir nedori darbai, bet atsimink: kiekviena tauta turi savas tradicijas bei papročius. Negalima smerkti tautos, žmonių vien iš nuogirdų. Pasistenk pasakojimą suvokti ne vien protu.

Senoji Gertrūda iš knygos paėmė storą pluoštą lapų, perjuostų juodu kaspinu.

Bernarda pirmame lape perskaitė didelėmis raidėmis užrašą: "Nesuprastoji meilė".

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]