PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

IŠTIKIMA SAVO VERTYBĖMS

Istorija, kurią papasakosiu, - apie moters stiprybę, atkaklumą, ištikimybę savo vertybėms.

Tatjana Baranauskienė gimė pačiame karo sūkuryje. Trūko ne tik duonos, bet ir ramybės. Tėvelis fronte, mama nerimo pilnomis akimis žvelgianti į dvi dukras - Tatjaną ir Aleksandrą, ir tegalvojanti viena - kaip išgyventi. Neilgai ta žemiška, kupina rūpesčių ir nepriteklių kelionė truko. Taniai tebuvo vos šešeri, jos sesutei - dešimt, kai mama paliko mergaites vienas. Jos neprisimena, kas pasirūpino laidotuvėmis, kas bent laikinai priglaudė našlaites. Kaimynams paprašius, beglobes mergaites tuometinės milicijos pareigūnai atvežė į Švėkšnos vaikų namus, įsikūrusius patraukliuose grafų Pliaterių rūmuose. Dvylika metų čia buvo Tanios namai. Jaukūs, pilni berniukų ir mergaičių juoko, klegesio. Gyveno gražiuose kambariuose, gėrėjosi koklių krosnimis, išpuoštomis plazdenančiais angeliukais. Belieka tik stebėtis, kad niekas šių puošmenų nesuniokojo. Naujieji rūmų šeimininkai, nebijodami užsitraukti valdžios nemalonės, pagarbiai saugojo netgi parke pastatytą Šventos Mergelės Marijos statulą. O jau parko gražumas, medžių vešlumas, tvenkiniai, šalia kurių buvo įrengtas tramplinas, kad vaikai ne tik plaukt išmoktų, bet ir šuoliais į vandenį vieni kitus stebintų. Tvenkinys pilnas nuostabaus grožio vandens lelijų, kurios buvo ypač akylai saugomos. Šiukštu, bent vieną jų nuskinti - tuoj pat gausi pylos.

Taniai nei slogu, nei baisu - kitokio gyvenimo ji ir neprisiminė. Buvo patenkinta tuo, ką likimas atseikėjo. Kiek pamena save - visada prastai matė, buvo trumparegė. Bet tai netrukdė džiaugtis gyvenimu, juolab kad vaikų namuose mokė šokti, dainuoti, siūti, siuvinėti, megzti virbalais ir vąšeliu. Tania buvo labai smalsi ir imli, todėl neturėjo laiko dykinėti. Vėliau, kaip pati sako, tai pravertė. Išmoko viską daryti savarankiškai, laiku, tvarkingai. Tokia išliks visą gyvenimą, to mokys savo dukrą Loretą ir sūnų Arūną. Sako: gaila, kad nemokė namų ruošos. Gaminti valgį teko išmokti savarankiškai, nes iki aštuoniolikos pusryčiai, pietūs ir vakarienė buvo patiekta ant stalo, indai suplauti ir niekas sau galvos dėl to nekvaršino.

Po daugelio metų Tania su šypsena mena vieną itin įstrigusį atmintin lengvabūdišką poelgį. Susidraugavo su mergaite iš žemesnės klasės. Rodės, vandeniu neperliejamos. Tada ir sumąstė: reikia blogai mokytis - paliks antriems metams, ir visada bus šalia savo draugės. Rašo lietuvių kalbos diktantą - tyčia balses be nosinių palieka. Pasipylė dvejetai. Greitai suprato tą gudrybę mokytojas, išdrožė gerą pamokslą, sugėdino. Gavo pataisą, bet į kitą klasę perkėlė. Daugiau panašių pokštų nekrėtė.

Iš paauglystės metų ypač įsiminė pasivaikščiojimai po žavų parką. Šalia dėmesingi auklėtojai ir būrys klegančių draugų. Žaisdavo slėpynių, bėgiodavo parko takeliais. Kadangi Tania silpnai matė, visada padėdavo vienmečiai. Taip nerūpestingai bėgo gyvenimas Švėkšnoje. Ji net nenumanė, ką veiks ateityje, kuo užsiims. Šitą galvosūkį sprendė ir vaikų namų administracija. Merginai buvo padaryta išimtis - našlaitei leido Švėkšnoje baigti vidurinę. Tada Tania pasiprašė į Kauną, nes ten buvo apsistojusi sesuo. Ją įdarbino pieno kombinate. Specialybės neturėjo, tad dirbo pagalbinius darbus: maišė ledus, nešiojo dėžes. Kartą prie jos priėjo viena moteris ir sako: "Taip blogai matai, eik į aklųjų kombinatą." Nieko apie tokį nebuvo girdėjusi ir šiandien niekaip negali suvokti, kodėl iš vaikų namų jos nesiuntė į kurią nors aklųjų įmonę. Juolab kad čia pat, pašonėje, buvo įsteigtas LAD Švėkšnos gamybos mokymo kombinatas. Moteris, pasiūliusi eiti į Kauno GM kombinatą, pasirodė esanti šios įmonės darbuotojo Henriko Vainausko giminaitė. Henrikas buvo kone senbuvis aklųjų įmonėje, tad žinojo, ką reikia daryti, kad čia patektum. Pirmoji darbo vieta - vadinamas "mulinė" cechas, kur buvo ruošiami siūlai siuvinėjimui. Jį uždarius - kartonažo baras. Reto darbštumo moteris visur pritapo, niekuo nesiskundė, nieko nereikalavo. Kaip ir daugeliui jos amžiaus merginų, Taniai norėjosi savos šeimos. Susižavėjo jaunu dailiu jūrininku, atvažiavusiu atostogauti iš Klaipėdos į Kauną. Šiam pasiūlius tekėti ilgai nesvarstydama sumainė žiedus. Gimė dukra Loreta. Neilgai truko vedybinė laimė. Skyrybos. Mergaitę augino viena. Labai iš arti teko stebėti Tanią, besirūpinančią savo mažąja. Gyvenome viename bute su dviem kambariais ir bendra virtuve. Tarybiniais metais tai buvo įprastas reiškinys. Žavėjo Tanios sugebėjimas ramiai, santūriai visur suspėti. Užteko laiko ir maisto ruošimui, ir pasivaikščiojimams gryname ore, ir mergaitės lavinimui. Visko buvo tiek, kiek reikia. Ideali tvarka ir švara. Tanios aistra - knygos. Jos rankose jas matydavai kiekvieną laisvesnę atokvėpio valandėlę, tad ir Loreta augo klausydamasi stebuklų šalin kviečiančių viso pasaulio pasakų. Dar gražu buvo girdėti, kaip mama ir dukra pasikeisdamos tarsi žirnius į sieną be atokvėpio bėrė vaikiškus posmus. Ir pati auginau dukrą, tad daug ko mokiausi iš Tanios. Nuolat klausdavau patarimų, kaip skaniau išvirti košytę, kokią knygutę parinkti trimetei. O jau tų vaikiškų žaidimų - galėjai pamanyti, kad pati juos kuria. "Lobis, o ne motina," - sakydavau sau.

Tania ne vienus metus miklino kojas jaunimo šokių ratelyje, turėdama puikų balsą, dalyvavo mišriame chore, vėliau - moterų vokaliniame ansamblyje. Su daina neatsisveikina ir šiandien - jau dvylika metų ji nepakeičiama Onutės Matusevičiūtės moterų vokaliniame ansamblyje.

Įdomiu savo gyvenimo laikotarpiu moteris laiko metus, kai teko dirbti su žmonėmis, būnant vietos profsąjungos sekretore. Durys neužsiverdavo, visus reikėdavo priimti, išklausyti. Dėl didelės trumparegystės sunku buvo spausdinti rašomąja mašinėle, todėl šios darbo vietos teko atsisakyti.

Visas Tanios gyvenimo kelias - noras sukurti darnos pavėsį - ramų, taikingą. Nuolatinis siekis saugoti šeimą. Kai reikia, ištiesti pagalbos ranką artimiems žmonėms. Dažnai ją regiu mikrorajono takeliais sukančią ratu su nerege Stasele Grišiene. Ar į koncertus lydinčią bičiules iš ansamblio. Tiesa, ne visada sekėsi išlaikyti tą darną savo šeimoje, nors ir labai stengėsi. Ieškodama peties, į kurį galėtų atsiremti, prabėgus septyneriems metams po skyrybų, ištekėjo antrą kartą už likimo draugo Broniaus Baranausko. Švelnius žodžius suokęs apie bendrą gyvenimą, meiliai gėlele vadinęs, Bronius neatpažįstamai pasikeitė po vedybų. Šiaip darbštus, tvarkingas, nevengė taurelės. O tada ir prasidėdavo... Pavydas, juodo pykčio protrūkiai, kurių Tania niekaip nepajėgė sutramdyti. Susilaukė sūnaus Arūno - guvaus, temperamentu trykštančio berniuko. Vaikai, viltis ir paguoda, neleido prarasti gyvenimo džiaugsmo. Saugojo vaikus nuo blogos įtakos, išauklėjo pasitikinčius savimi. Arūnas, kaip ir dauguma šiuolaikinio jaunimo, į užjūrį patraukė, išlošęs "žaliąją kortą". Jaukiai įsikūrė Čikagoje, augina dvi atžalas - dukrą Justiną ir sūnų Jokūbą. Ir mamą į svečius pasikvietė. Neištvėrė ten ilgai Tania - svetima aplinka, svetima kalba. Kur pasisuksi - vien jauni žmonės, taigi ir žodžiu persimesti su bendraamžiais neteko.

Grįžo į Kauną, kur rado laukiančią dukrą Loretą, anūkus Aurimą ir Eglę.

Vaikų paraginta, nesulaukus pensinio amžiaus, paliko darbą. Keitėsi tvarka, sumažėjo vietų plastmasės gaminių ceche, pasiūlė pereiti į šepečių gamybos cechą - nesutiko.

Šiandien turi kuo užsiimti - padeda auklėti anūkus, kasdien tris valandas skiria pasivaikščiojimams gryname ore, du kartus per savaitę bėga į repeticijas. O kur dar koncertai, dainų festivaliai. Mažakalbė darbštuolė moteris tikrai nesiskundžia nuoboduliu ir to linki kitiems. Antrą dešimtmetį našlaujanti, Tania nemėgsta dejuoti, skųstis ligomis, tarsi patvirtindama, kad gyvenimas vyksta pagal tam tikrus nepaneigiamus dėsnius, kurių nei pakeisti, nei patobulinti neįmanoma. Tiesiog reikia gyventi.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]