PORTRETAS

Henrikas STUKAS

TAMSOJE GELBSTI GALVOSŪKIAI

Pažintis su Romualdu Norvaišu buvo netikėta. Vieną dieną redakcijoje suskambo telefonas. Atsiliepus prisistatė vyras. Jis pasakojo, kad apako neseniai ir kad jį kartais kankina depresija. Nuo depresijos ir juodų minčių pašnekovą gelbsti jo paties sudaromi įvairūs galvosūkiai. Išgirdęs šią istoriją pašnekovui pasiūliau susitikti. R. Norvaišas neprieštaravo.

Buto duris atidarė Romualdo žmona. Nustebau išgirdęs, jog neregio nėra namuose. Pakvietusi į svetainę, sutuoktinė paprašė luktelti, tada, išėjusi į daugiabučio namo laiptinę, šūktelėjo vyrą. Kaip paaiškėjo vėliau, Romualdas, praėjusiais metais netekęs regėjimo, jau pats savarankiškai išeina pasivaikščioti. Po kurio laiko išgirdau žingsnius. Vos atidaręs duris neregys pajuokavo: "Akis jau praradau - nenoriu netekti kojų. Todėl kiekvieną dieną stengiuosi mankštintis. Lipu iki pat devinto aukšto ir žemyn. Iš pradžių toli nuo savo buto nėjau. Vėliau įsidrąsinau. Netekęs regėjimo lengvai prarandu orientaciją. Laimei, šalia žmona. Tik šūkteliu, o ji jau skuba į pagalbą. Vasarą išeidavau pasivaikščioti prie namo, o dabar - tik laiptinėje. Pajudėjus ir ūpas geresnis. Dabar jau galiu ir iš savo nelaimės pasijuokti."

Pasalūniškai atsliūkinusi liga

Pirmą kartą su regėjimo problemomis Romualdas susidūrė dar mokydamasis Vilniaus universitete, į kurį įstojo 1955 metais. Tada jis norėjo išlaikyti teises, leidžiančias vairuoti motociklą. Gydytojai patikrinę jaunuolio regėjimą išrašė akinius, kuriuos jis nešiojo iki šviesos praradimo.

Nelaimės prasidėjo prieš dvejus metus. R. Norvaišas vasaromis gyvendavo sode. Kartą maudėsi pirtyje. Besivanodamas pajuto diskomfortą dešinėje akyje. "Iš pradžių nekreipiau dėmesio. Rytą atsikėlęs pamačiau lyg voratinklį, lyg vatos gumuliuką. Mėginau nubraukti. Ogi nesibraukia! Paprašiau kaimyno, kad pažiūrėtų, ar į akį nėra kas įkritę. Jis nieko neįžiūrėjo. Tada dar pajuokavau, jog susitikau vieną gražią ponią, su kuria susitariau ieškoti paparčio žiedo. Už svetimoteriavimą Dievulis man ir uždėjo voratinklį ant akių," - pasakojo R. Norvaišas.

Vyras iš karto nesikreipė į medikus. Jiedu su kaimynu spręsdavo kryžiažodžius. Kaimynas stebėjosi Romualdo šviesiomis akimis. Deja, jos staiga pradėjo silpti. Jis negalėjo skaityti. Tik tada nusprendė kreiptis į polikliniką. Pas okulistę pateko tik po keturių savaičių. Gydytoja pasakė, jog tikslios diagnozės negalinti nustatyti ir išrašė akims lašų. Liepė ateiti po dviejų mėnesių. Deja, lašeliai negelbėjo. Po dviejų mėnesių Romualdas gavo siuntimą į Santariškių konsultacinę polikliniką. Iš ten pateko tiesiai į ligoninę. Čia gydytojai diagnozavo retinopatiją. Gydymas stebuklų nepadarė. Akys vis silpo ir silpo. Praėjus metams šviesa akyse užgeso. Romualdas pasakojo: "Su dukros šeima ilsėjausi Palangoje. Grįžęs iš kurorto nuvažiavau į kaimą. Ten kaliau tvorą ir kilnojau blokelius. Vakare pradėjo skaudėti akis ir kaktą. Stiprus skausmas nesiliovė kelias dienas. Grįžęs į Vilnių nuvažiavau į Santariškes. Paaiškėjo, jog prie turimos akių ligos prisidėjo dar ir glaukoma."

Vilniaus universiteto Santariškių akių ligoninėje Romualdas pabuvojo šešis kartus. Tiek kartų jį operavo. Deja, gydytojams regėjimo nepavyko išsaugoti. Kada Santariškėse akys užtemo visam laikui, Romualdą apniko liūdnos mintys. Gulėdamas palatoje ne kartą, užslinkus nakčiai, galvojo: "Nuo šiol būsiu nesavarankiškas. Manim privalės kažkas rūpintis". Ši mintis labiausiai skaudino. "Iki tol buvau savarankiškas ir nepriklausomas. Norėjau palengvinti savo ir aplinkinių kančias. Tereikėjo išeiti į ligoninės devinto aukšto balkoną, kuriame vyrai rūkė ir... Nuo šio žingsnio sulaikė mintis, jog atsakyti turės nekalti žmonės: seselės ir gydytojai, kurie dėl mano nelaimės nėra kalti. Man iššokus iš balkono jie turėtų labai daug nemalonumų. Juodų minčių labirinte staiga įsižiebdavo švieselė - galvosūkis. Galvoje pradėdavo suktis žodžiai. Štai karvė ir lama. Kas išeitų juos sudėjus. Ogi žodis - bemaž Karmėlava," - apie savo išgyvenimus pasakojo neregys.

Romualdą iki šiol aplanko niūrios mintys: "Netekęs regėjimo jaučiuosi niekam nereikalingas, tikra našta artimiesiems. Štai ateina mūsų aplankyti anūkai. Jie manęs klausinėja: "Seneli, kas čia nupiešta?" Aš spėlioju ir nepataikau. Susirgus anūkams, duktė prašo žmonos paslaugyti juos. Tačiau ji negali išvažiuoti, nes turi rūpintis manimi. Vienas aš nieko negaliu." Šioms mintims prieštaravo neregio žmona. Pasak jos, senatvėje netekus regėjimo nėra lengva. "Svarbiausia, kad iki šios nelaimės mano vyras buvo labai savarankiškas ir mobilus. Netekęs savarankiškumo, jis jaučiasi nekaip. Tiesa, mus lanko mobilumo mokytoja. Iki šiol buvo trys užsiėmimai. Romualdas mokosi iš naujo gyventi. Tiesa, kiek galiu, tiek padedu ir padėsiu. Mano pastangos ne visada sėkmingos. Štai kartą išėjome pasivaikščioti. Vyras paslydo ir parkrito. Su juo ir aš. Labai norėčiau, kad ir mane išmokytų, kaip elgtis su neregiu. Tada mums abiem būtų lengviau."

Galvosūkių aistra

R. Norvaišas baigęs Vilniaus universitetą nuolat keliavo. Komandiruotėse jis išbūdavo po du šimtus penkiasdešimt dienų per metus. Apsigyvendavo viešbučiuose. Po darbo grįžus į viešbučio kambarį nebūdavo ką veikti. Žurnalai, laikraščiai, knygos greitai įgrisdavo. Romualdas žurnaluose, laikraščiuose surasdavo įvairiausių kryžiažodžių, galvosūkių ir juos spręsdavo. Pats sudaryti galvosūkius pradėjo 1974 metais. "Galvosūkius pradėjau sudaryti rengdamasis dešimtajam sūnaus gimtadieniui. Sūnus nekantriai laukė šios šventės. Į gimtadienį pasikvietė daug draugų. Aš išsigandau: jeigu lauke bus blogas oras, ką tada veiks sūnaus draugai? Todėl nusprendžiau jiems paruošti staigmeną. Tuometiniuose laikraščiuose nebuvo gausu galvosūkių. Nutariau juos pats sudaryti. Parengiau nesudėtingus, pritaikytus vaikams. Teisingai atsakiusiųjų laukė mažytis prizas. Sūnaus svečiams galvosūkiai labai patiko. Pamaniau: jeigu vieniems vaikams patiko, tai turėtų patikti ir kitiems. Juos išmesti į šiukšlių dėžę buvo gaila," - pasakojo R. Norvaišas.

Romualdas ilgai suko galvą, ką su turimais galvosūkiais daryti. Ilgai neišdrįso siūlyti laikraščiams. Pagaliau po kelių mėnesių paskambino į tuometinio "Lietuvos pionieriaus" redakciją ir pasiūlė skilčiai "Gudručių kampelis". Romualdą pasikvietė į redakciją. Žurnalistai susipažinę su atneštais galvosūkiais nedelsdami nusprendė juos spausdinti. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su spauda. Vėliau ir "Moksleivio" redakcija panoro R. Norvaišo galvosūkių. Savo galvosūkius sudarytojas spausdino įvairiuose žurnaluose bei laikraščiuose: "Mokslas ir gyvenimas", "Švyturys", "Mūsų sodai", "Šeima", "Lietuvos aidas" ir t.t.

1982 metais Romualdas Norvaišas išleido galvosūkių knygą "Galvosūkiai". Joje skaitytojams pateikiama įvairiausių galvosūkių: anagramos, kuriose raidės sukeičiamos vietomis kitam žodžiui sudaryti (pavyzdžiui, kalnas - klanas); kriptogramos, kuriose užrašas pateikiamas slaptaraščiu, - vadinasi, užrašomas sutartiniais ženklais ar skaičiais, kitos abėcėlės raidėmis, praleidžiant raides, vienas raides pakeičiant kitomis arba žodžius rašant atbuline tvarka; kryžiažodžiai-grandinėlės (juose - vieno žodžio pradžia, kito - pabaiga. Paskutinė žodžio raidė - kito žodžio pradžia); logogramos, kuriose ženklai žymi ne abstrakčias sąvokas, o jas reiškiančius realius žodžius; logogrifai - mįslės arba galvosūkiai, kurių esmę sudaro užminto žodžio skiemenų, raidžių perstatymas ar išmetimas, kad išeitų kitas žodis; rebusai - galvosūkiai, sudaryti iš piešinėlių ir kitų ženklų.

Netekęs regėjimo Romualdas neužmiršta seno pomėgio - sudaryti galvosūkius. Prie jo lovos galvūgalio visuomet yra sąsiuvinukas, kuriame neregys užrašo naujus sumanymus. Tai jam - vienintelis gelbėjimosi ratas nuo niūrių minčių.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]