PORTRETAS

Indrė GRUODIENĖ

JURGITOS GYVENIMO SPALVOS

21 metų Jurgita nuo gimimo yra silpnaregė. Vienai iš dvynukių, būtent Jurgitai, likimas uždėjo kryželį - pasaulį matyti ne tokiomis akimis kaip dauguma. Kažkada pernelyg imdama širdin visas nuoskaudas, šiandien apie tai negalvoja, o į bendraamžių replikas tiesiog nekreipia dėmesio. Jurgita sako, kad yra laiminga, o pernai LASS Švenčionių rajono tarybos pirmininkės Stasės Mažuolienės dėka pirmą kartą pamatė jūrą. Didžiausia jos svajonė - tapti pradinių klasių mokytoja, nes labiau už viską myli mažus vaikus.

Jurgitai, kaip ir daugeliui silpnaregių, dvejus metus teko mokytis Vilniuje, Antano Jonyno mokykloje, kur baigė vidurinės mokyklos kursą. Pasak merginos, per tuos metus ji tapo daug savarankiškesnė. Jurgita prisimena, kad čia buvo keliami dideli reikalavimai mokslui. Ji pripažįsta, kad galbūt tai lėmė, kad ji ėmė daugiau pasitikėti savimi, toliau siekti mokslo. Ten ji išmoko brailio rašto, tačiau, pasak jos, per didelis mokslo krūvis silpnino regėjimą.

Mergina, baigusi vidurinį mokslą, nusprendė mokytis virėja - padavėja. Svajojo profesiją įgyti Vilniuje, tačiau sunerimusi jos mama, kad dukra dėl silpno regėjimo viena neįstengs savarankiškai gyventi, atkalbėjo. Dabar Jurgita Cirkliškio žemės ūkio mokyklos (Švenčionių r.) paskutinio kurso studentė. "Man patinka virėjos specialybė, mėgstu gaminti - ypač balandėlius. Tačiau namuose mane močiutė lepina, neleidžia gaminti", - juokavo mergina.

Šiandien mergina gyvena Švenčionyse, pas močiutę. Močiutė Stasė, auginusi Jurgitą nuo mažens, sako, kad jos anūkė, nors šiek tiek ir nuskriausta likimo, yra labai gera mergaitė: nerūko, negeria, tvarko namus.

Jurgitos diena prasideda puse šešių ryto. Pasitvarkiusi namuose, pėsčia be palydos 3 km eina į mokyklą. Pasak merginos, mokosi ji gerai - devintukais, dešimtukais.

Baigusi žemės ūkio mokyklą, Jurgita visgi svajoja važiuoti studijuoti į sostinę. Ji svajoja tapti pradinių klasių mokytoja. "Bet čia tik mano svajonė," - su liūdesiu ir nepasitikėjimu savimi sakė mergina. Paklausus, ar ta priežastis, trukdanti toliau mokytis, yra regėjimo problema, ji atsakė, kad ne. Pasak Jurgitos, didžiausias stabdis tęsti mokslus - finansai.

Kaip sakė Jurgita, jai sunku matyti toliau - vaizdai tarsi susilieja. Tačiau iš arti su akinukais ji mato pakankamai gerai ir dabar jau dėl to neišgyvena. Nekreipia ji dėmesio ir į replikas. "Neseniai mokyklos rūsyje perrinkome bulves. Vaikinai bandė pašaipiai klausinėti: "Ar tu matai bulves?" Aš nekreipiau dėmesio. Save tikinu, kad tai ne man skirti žodžiai. Po kurio laiko jie jau normaliai su manimi pradėjo bendrauti, klausti, koks mano vardas. Aš nesijaučiu išskirta," - savo tvirtą charakterį rodė mergina.

Ji jau įprato savarankiškai nuvažiuoti į sostinę ir grįžti atgal. Kartais iki Švenčionėlių geležinkelio stoties ją palydi draugė Aušra, pas medikus - mama.

Kaip prisipažino Jurgita, ypatingo hobio neturi. Mėgsta šiuolaikinę lietuvių muziką.

Jurgita prisipažino, kad yra laiminga ir šiandien dar negalvoja, kas laukia ateityje. Ji džiaugiasi, kad turi daug draugų ir kad pas močiutę jai gyventi gera ir ramu. Kad ir keista, Jurgitos visai nevilioja kompiuteris, tačiau ji su mielu noru eina pas kaimynę prižiūrėti 1,5 metukų mergaitės. Mergina prisipažino slaptai svajojanti nukeliauti į Šiaurę, kur daug sniego ir baltos meškos bei paplaukioti Indijos vandenyne. Dar viena Jurgitos silpnybė - šunys. Gal todėl ji ir kolekcionuoja įvairius suvenyrinius šuniukus.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]