NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

DILETANTAI AR PROFESIONALAI, ARBA DAR KARTĄ APIE MUZIKĄ IR MUZIKUOJANČIUS


Skaičiuojame pirmąsias naujųjų metų savaites. Senieji, 2006-ieji, - jau praeitis, istorija, bet siūlome į juos dar šiek tiek sugrįžti. Ne todėl, kad pernelyg mėgtume istoriją, o tam, kad bandytume geriau suprasti, ką turėtume veikti ir nuveikti šiais, kitais, gal dar net kitais metais...

Mokinys groja pianinu2006 metai, lapkričio 21-oji. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. Vyksta Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo jaunųjų dainininkų konkursas. Jame dalyvauja ir trys Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro (LASUC) moksleiviai: Eglė Jarmolavičiūtė, Loreta Taluntytė ir Mantas Brazauskis. Visus tris konkursui rengė muzikos mokytoja, daugelį metų chore "Vilnius" dirbusi dirigente Tamara Blažienė.

Konkurso dalyviai vienas po kito kyla į sceną, atlieka savąsias programas. Nereikia jokios ypatingos klausos, kad suprastum: prieš tave - beveik jau profesionalai! Jeigu dar ne scenos "liūtai" ir "panteros", tai tikrai ir ne švelnūs liūtukai ar mažos katytės, "pamiauksinčios" šiaip sau, laisvalaikiu, arba iš neturėjimo ką veikti.

Kaip sekėsi beveik profesionalų būryje mūsiškiams? Iškart pasakysime, kad laurų jie šiame konkurse neskynė, neužėmė ir prizinių vietų. Neužėmė ne dėl to, kad būtų dainavę labai blogai, o todėl, kad susitiko su stipriais, gerai parengtais varžovais. Visiems trims mūsiškiams tokio lygio konkursas - pirmasis, anot T. Blažienės, savotiška avantiūra... Gerai, kad jame apskritai ryžtasi dalyvauti, ryžtasi išeiti į sceną.

Vis dėlto neslėpsime: Beatričės Grincevičiūtės jaunųjų dainininkų konkursas ir mūsiškių dalyvavimas jame buvo pretekstas dar kartą pakalbėti apie regėjimo negalią turinčio jaunimo muzikinį ugdymą, jo problemas ir perspektyvas. Savo apklausą pradėjome nuo konkurso komisijos narių - profesorių, visuotinai pripažintų scenos meistrų - Irenos Milkevičiūtės ir Virgilijaus Noreikos. Abu garbieji profesoriai mielai sutinka pasidalinti mintimis apie LASUC moksleivių dalyvavimą konkurse, bet abu, kai reikia pasakyti ką nors konkretaus, žodžius renka nelengvai ir stengiasi būti diplomatiški. I. Milkevičiūtė: "...Vis dėlto dainininkų lygis buvo labai nevienodas. Ypač stipriai parengti M. K. Čiurlionio mokyklos mokiniai. Su jais varžytis tikrai sunku, ypač jeigu žmogus turi negalią. Iš tiesų galėjai matyti, kad visiems trims jūsų dainininkams buvo sunku. Jų dainavime labai trūko gyvybės..." Panašias mintis, tegu ir kitais žodžiais, diplomatiškai išsako ir V. Noreika. Kadangi rengiamės kalbėti ne apie konkursą ir jame dalyvavusius jaunuolius, tad kol kas šiomis garbiųjų profesorių mintimis ir pasitenkinkime.

Kalbant apie vieną ar kitą aklųjų veiklos sritį, vis tenka išgirsti maždaug tokio pobūdžio minčių: mes niekada nedainuosime taip gerai, kaip tai daro regintieji dainininkai, nerodysime tokių rezultatų, kokius rodo regintys sportininkai, nerašysime taip lengvai ir įtaigiai, kaip rašo regintys rašytojai ir poetai. Be abejo, visada atsiras išimčių, bet jos ir bus tik išimtys. Mintys nelinksmos ir net šiek tiek pavojingos, nes iš anksto žinant, kad geidžiamo tikslo galbūt niekada taip ir nepasieksi, gali praeiti bet koks noras jo apskritai siekti. Bet sutikite: "popierinis" optimizmas, kad viskas pasiekiama, pasiekiama lengvai, be darbo, pastangų, vien dėl gerų norų ir entuziazmo dėka, ne ką geresnis. Tad kokia išeitis? Kokiu keliu einant mažiausiai pavojaus nuklysti į lankas ar iš viso pasiklysti? Ant kažkurio filosofo bibliotekos durų kabojo maždaug tokio turinio sentencija: "Ne žodžiai apie daiktus juos daro teisingus arba neteisingus, bet mūsų požiūris į juos". Vadovaujantis šia logika, išeitų, kad ne mūsų samprotavimai apie muziką daro ją prieinamą arba neprieinamą neregiams, bet mūsų pačių santykis su ja. Štai apie šį santykį derėtų ir pakalbėti kiek plačiau.

 

Kelias be tęsinio

Aklųjų ir silpnaregių muzikinio ugdymo problemoms pastaraisiais metais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga skyrė ir skiria nemažai dėmesio: LASUC vyko šiai problemai skirta apvalaus stalo diskusija, rengiami aklųjų ir silpnaregių moksleivių kūrybinės saviraiškos festivaliai. Galėtume pasidžiaugti net šiokiais tokiais laimėjimais, muzikinio gyvenimo suaktyvėjimu, kokybinėmis permainomis. Vis dėlto drįstume būti kategoriški - tai laikinos pergalės. Laikinos, nes jos tiesiog niekur neveda. Apie muzikinį ugdymą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre kalbamės su moksleivius konkursui rengusia muzikos mokytoja T. Blažiene. "Svarbiausia LASUC funkcija - sudaryti sąlygas, kad moksleiviai gautų kuo geresnį bendrąjį išsilavinimą. Ir tai visiškai suprantama. Muzika yra užklasinė veikla, tiksliau - viena iš tos veiklos formų. Vaikai sportuoja, piešia, lanko baseiną - tai irgi suprantama, nes muzikantais visi netaps. Bet yra ir tokių, kurie rimtai mokosi muzikos, ketina su ja susieti savo ateitį. LASUC veikia "Lyros" muzikos mokyklos skyrius. Drįsčiau teigti, kad šiuo metu susirinkęs tikrai geras, nuoširdus, savo darbą išmanantis muzikos mokytojų kolektyvas. Į mūsų darbą palankiai žiūri tiek LASUC administracija, tiek ir "Lyros" muzikos mokyklos vadovai. Didžiausia problema ta, kad "Lyros" muzikos mokykla - septynmetė. Taigi, net ir labiausiai norėdami, mes savo moksleiviams negalime suteikti vidurinio muzikinio išsilavinimo. O neturėdamas tokio išsilavinimo, jaunuolis ateityje negalės mokytis muzikos jokioje aukštesnio lygio muzikos mokykloje. Nekalbu jau apie Muzikos akademiją. "Lyros" muzikos mokykloje moksleivis gauna muzikos pradmenis, bet, norint toliau rimtai mokytis muzikos, šito jam neužtenka. Vidurinis muzikinis išsilavinimas - tai ir solfedis, ir harmonija, ir muzikos teorija. Kol tokio išsilavinimo mokiniai negaus, gerų rezultatų nereikia laukti, nors gabių vaikų yra. Imkime kad ir chorą "Vilnius". Ar gali lygintis žmogus, atėjęs į chorą iš LASUC ir atėjęs iš Muzikos akademijos?"

Anot T. Blažienės, kaip tyčia aklųjų muzikinį lavinimą sunkina bendra visos Lietuvos muzikinio ugdymo sistema. Prieš keliolika ar keliasdešimt metų daugelis aklųjų muzikantų ir dainininkų - Stasys Stasiulis, Juozapas Kairys, Jūratė Vizbaraitė - sėkmingai įstodavo į Aukštesniąją J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą ir ją baigdavo. Dabar ši mokykla tapo konservatorija ir gimnazijų pavyzdžiu priima jaunuolius nuo devintos klasės. Lygiai taip pat daro ir J. Gruodžio konservatorija Kaune. Baigę šias konservatorijas, jaunuoliai kartu įsigyja ir muzikinį, ir bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Bet ši aplinkybė reiškia ir tai, kad žmogui, jau turinčiam vidurinį ar net pagrindinį išsilavinimą, minėtų konservatorijų durys uždarytos. Baigę vidurinę mokyklą jaunuoliai (taip pat ir aklieji) gali, pavyzdžiui, studijuoti muziką Vilniaus pedagoginiame universitete ir tapti mokytojais, tačiau visiems turbūt aišku, kad mokytojas yra mokytojas, o profesionalus dainininkas ar muzikantas - muzikantas. Kai kurių muzikinių specialybių galima mokytis Vilniaus kolegijos menų fakultete, tačiau jos orientuotos ne į klasikinį, bet į šiuolaikinį, pramoginį muzikavimą. Taigi baigęs A. Jonyno vidurinę mokyklą ir turėdamas "Lyros" muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą, jaunuolis toliau mokytis dainavimo ar kitos muzikinės specialybės praktiškai negali.

Žmonės, baigę A. Jonyno mokyklą prieš kokius dvidešimt ar penkiolika metų, turbūt dar prisimena, kad joje veikė ne septynmetė "Lyros", o dešimtmetė Balio Dvariono muzikos mokykla. Kaip, kokiu būdu, dėl kokių priežasčių B. Dvariono muzikos mokykla virto "Lyra", T. Blažienė nežino, nes šioje mokykloje dirba tik keleri metai. Yra girdėjusi, kad kažkas su kažkuo nesutarė, kažko nepasidalijo, o kentėti turi mokiniai... Tiek to, nesiknaisiosime po praeitį ir nesiaiškinsime, kas ir dėl ko nesutarė, ko nepadarė. T. Blažienė turi konkrečių pasiūlymų, kaip susidariusią situaciją būtų galima pataisyti: "Padėtis pasikeistų, jeigu LASUC besimokantys moksleiviai gautų vidurinį muzikinį išsilavinimą. Jeigu neišeitų susitarti su "Lyros" muzikos mokyklos administracija, reikėtų bandyti tapti kurios kitos muzikos mokyklos, gal net J. Tallat-Kelpšos konservatorijos, filialu. Daugelį problemų būtų galima išspręsti, jeigu J. Tallat-Kelpšos konservatorija priimtų žmones, turinčius bendrąjį vidurinį, bet neturinčius vidurinio muzikinio išsilavinimo."

Choro "Vilnius" direktorius Vladas Bagdonas irgi tokios pačios nuomonės. "Kartais tenka išgirsti, kad Kauno aklųjų mokykloje nebuvę jokių muzikos mokyklų, o žmonės ir įstodavo, ir studijuodavo. Taip, jokios muzikos mokyklos ir jokio jos filialo tenai nebuvo, užtat kiek buvo muzikinių būrelių! Buvo žmonių, kurie, baigdami mokyklą, įvaldydavo po du ar net po tris instrumentus. Keliais instrumentais dabar groja aklųjų mokyklas baigę jaunuoliai? Vidurinis muzikinis išsilavinimas yra būtinas, kad žmogus toliau galėtų mokytis muzikos. Choras "Vilnius", norėdamas padėti tokiems jaunuoliams, prieš kelerius metus parengė jaunimo muzikinio ugdymo studijos projektą. Teikėme jį tuometinei Invalidų reikalų tarybai, deja, finansavimo negavome."

Teko išgirsti ir skeptiškesnių balsų: "Kokia muzikos mokykla dėl vieno, dviejų, trijų ar pagaliau penkių žmonių steigs savo filialą?" Argumentas, be abejo, rimtas, tačiau kartais pravartu pasvarstyti ir vien teorines galimybes. Tačiau kad šios galimybės būtų bent pradėtos įgyvendinti, yra vienas nedidelis "bet". Tas "bet" štai koks: paprastas muzikos mokytojas nenueis, nesusitars, padėties nepakeis - reikalingi tam tikri politiniai sprendimai. Kas turėtų tai daryti? T. Blažienės nuomone, labiausiai suinteresuota turėtų būti Aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Ji ir turėtų šiuos sprendimus daryti arba bent jau kokiu nors būdu daryti įtaką.

Kalbant apie aklųjų ir silpnaregių muzikinį ugdymą, be abejo, esama problemų, kurias galima išspręsti ir nedarant didelių revoliucijų, nieko nereformuojant ir nerekonstruojant. Jau keleri metai keliama mintis, kad nematantiems vaikams, ypač pradinėse klasėse, reikalingi muzikos korepetitoriai, padedantys išmokti tai, ką mokytojas užduoda per pamoką. Anot V. Bagdono, nieko keista čia nėra: "Dažnas tėvelis sėda su savo vaiku namuose prie pianino ir jam padeda įgyti bent jau pirmuosius muzikinius įgūdžius. Akli vaikai tokios galimybės neturi. Be to, jiems sunkiau nei regintiems bendraamžiams perprasti muzikos abėcėlę, išmokti natas, todėl jiems reikia padėti."

Problema dažnai tampa ir sceninė jaunųjų dainininkų laikysena. Ne taip lengva iš prigimties nematantį vaiką išmokyti natūraliai šypsotis, laisvai jaustis scenoje. Nelengva, bet turbūt įmanoma. Kaip sakė mokytoja T. Blažienė, šis tas daroma: bendraujama su specialiosios kūrybos draugija "Guboja", dalyvauta vienoje kitoje jos stovykloje. Tačiau "Guboja" dirba su proto negalią turinčiais vaikais - kas tinka jiems, nebūtinai tinka akliesiems. Reikalingi specialūs projektai, galbūt stovyklos, kurių metu vaikai būtų mokomi iš pirmo žvilgsnio gal ir elementarių dalykų: sceninės laikysenos arba tiesiog laisvai, natūraliai nusišypsoti publikai. Be abejo, visi sutiks, kad tokios stovyklos labai reikalingos, tačiau kas turėtų jas rengti, rašyti projektus, ieškoti lėšų? Anot vienos LASS darbuotojos, nejaugi ir tai turėtų būti Aklųjų ir silpnaregių sąjungos reikalas? Už ką tada turėtų būti atsakinga švietimo sistema?

 

Svetur ar namuose?

Viena iš konkurse dalyvavusių moksleivių Eglė Jarmolavičiūtė ateityje rimtai nusiteikusi mokytis muzikos. Kur ji galėtų tai daryti? Mokytoja T. Blažienė sužinojo apie Prahoje veikiančią konservatoriją, kurioje muzikos jau daug metų mokosi aklieji ir silpnaregiai. Buvo nuėjusi į Čekijos ambasadą, informacijos ieškojo internete. Pirmiausia paaiškėjo, kad Prahos konservatorijoje mokslas vyksta čekų kalba. Kliūtis, bet gal ne tokia didelė? Anot T. Blažienės, kiek muzikantui tos čekų kalbos reikia? Be to, žmogus, iš anksto žinodamas, kad šios kalbos prireiks, galbūt galėtų jos šiek tiek pramokti? Kita kliūtis - egzaminai į šią konservatoriją vyksta sausio mėnesį. Taigi Eglė, net ir labiausiai norėdama, net ir pramokusi čekiškai, šiais metais studijuoti Prahoje negalėtų. Tačiau gyvenimas, reikia manyti, 2007 m. nesibaigs. Po jų ateis 2008 m., po šių - 2009 m. "Tačiau, - sakė T. Blažienė, - kiek teko išsiaiškinti, Prahos aklųjų konservatorija priima tik Čekijos neregius. Ar galėtų priimti vieną kitą žmogų iš Lietuvos? Deja, tai ir vėl - ne paprasto muzikos mokytojo jėgoms. Ir vėl reikalingi tam tikri politiniai sprendimai. Pagaliau - kodėl tik Čekija? Galbūt pasaulyje yra daugiau panašių konservatorijų, kad ir Amerikoje, tik apie jas mes nežinome."

V. Bagdonas nesižvalgo nei po Prahą, nei po kitas pasaulio sostines. "Tokių žmonių, kurie, baigę vidurinę mokyklą, norės toliau mokytis muzikos, tikrai nebus daug. Nejaugi negalima susitarti su J. Tallat-Kelpšos ar su kita kuria konservatorija, kad juos priimtų. Nereikia, kad priimtų į visas Lietuvoje veikiančias konservatorijas, tikrai užtektų ir vienos."

Taigi pratęsdami V. Bagdono mintį, savo ruožtu galėtume paklausti: nejaugi turint tokį muzikinį įdirbį (ko vertas vien B. Grincevičiūtės konkursas ir prie jo prisidėjusių muzikinio pasaulio įžymybių pavardės?) šių problemų iš tiesų negalima išspręsti? O gal galima, tik nėra kam jų spręsti? Jeigu taip, ateitis aiški: turėsime daug mėgėjų ir labai mažai tikrų profesionalų. Žinoma, kai nėra geriau, ir tai neblogai: klestės mūsų meno saviveikla, gausės būrelių, ataskaitose, skirtose visuomenei ir neįgaliųjų reikalų departamentui, rikiuosis įspūdingi skaičiai apie renginius ir juose dalyvaujančius akluosius ir pan. Kitaip sakant, viskas atrodys labai gražiai, bet ar tai tikrai tas kelias, kuriuo norime eiti?

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]