LASS LITERATŲ KŪRYBA

Adolfas VENCKEVIČIUS

LIETAUS SAPNAS

Ona stebėjosi - kaip čia galėjo būti. Juk juos sutikote eidami į autobusą. Tad kada jie viešėjo? Ir aš ne iš karto susivokiau. Pagaliau supratau, jog mes juos sutikome prieš savaitę, o jie Antanines šventė prieš dvi. Tada viskas visiems pasidarė aišku.

Ėjome mes tada, kaip jau minėta, į autobusą. Savo mašinos neturėjome. Žinoma, turėti galėjome, bet būtų reikėję samdyti vairuotoją, o čia jau suprantate. Susitikome mes juos puskelyje. Kelio galas nuo mūsų iki plento - 800 metrų, o jiems gerokai toliau. Senoji Balčiūnienė, kol čia gyveno, sakydavo, jog nuo jos iki plento - du kilometrai. Vadinasi, ir jiems tiek pat. Ką aš čia dabar apie tuos kilometrus. Algis priėjo dideliais žingsniais, pasisveikino, stabtelėjo ir pasakė: "O ponią aš pažįstu." Kur ne! Įsidėmėjo! Mat po to, kai mus apvogė, Liuda su Ona buvo pas juos nuėjusi norėdama apsižvalgyti - bene pamatys ką nors iš mūsų daiktų. Ką ten pamatysi - viskas buvo valgomi dalykai. Ką aš čia šneku: juk pavogė vandens siurblį, pundą laidų, keletą rankšluosčių ir zgrebną kirvuką, Liudos numylėtinį. Žinoma, kad nieko nepamatė, tik grįžo nustebusi, nes viduje pamatė tvarką, švarą, nors langai kažkodėl ir buvo uždangstyti. Ir dabar buvo galima suvokti, jog jis Liudą pažįsta iš ano žygio, nors ką žinosi? Man rodos, jog iš tolo jie vienas kitą matė ne sykį. Mums bešnekant ir bekeiksnojant orą ir kelią priėjo ir Roma. Kažkaip keistai: nei spėjome pasisveikinti, nei ji pasisveikino, tik prieidama pasakė: "Aš ir dar vieną radau". Ne, grybai dar nedygo, bet buvo pats sraigių rinkimo įkarštis, ir ji rankoje laikė keletą sraigių.

Sraigėms rinkti, nors ir ne rytas, metas buvo kuo puikiausias - lijo ir lijo nuo pat ryto. Teisybė, lijo ir naktį. Kelias buvo patižęs - mūsų kelias - molynė, ir galite įsivaizduoti, kaip tada būna gera eiti, o apie važiavimą nėra ko ir kalbėti. Geriausia su arkliu - ratams ir tos baisios provėžos nekenkia. Arklį teturi Guobys, bet ir jam važiuoti į tą pusę mažai tereikia, nes gyvena prie pat plento, ir mes pro jį praeiname, o kartais, kai vaikai mus atveža, mašiną čia prie Guobio paliekame, kad dugno nedaužytume per provėžas. Bjauriausia, kad ir pasukti nėra kur: čia bala, čia skardis, čia krūmynai ar kokia kemsynė. Po žiemos kelio nepervažiuojamos vietos keičiasi, ir ne visada suprasi kodėl. Reikėtų taisyti, bet čia dideli pinigai, be to, nežinai, kuri vieta po žiemos vėl bus pabjurusi. Gadina viską ne tik žiema, bet ir miškovežiai. Keisčiausia, kad jie ima mišką vežti tada, kai labiausiai pabjurę keliai. Su jais tuo ir išsiskyrėme. Mes plakami lietaus nuėjome į autobusą, o jie namo, turbūt namo, nors gal dar ir pas Oną užėjo. Ne, turbūt ne, nes po pažasčia nešėsi batoną, nes nebus kaip verkti, nebus kaip prašyti pinigų. Jie tik tuo reikalu pas ją ir užeina. Aš jau sėdėdamas autobuse ir jau lietaus nebeplakamas staiga suvokiau, ką girdėjau, jog Algio balsas valdingas, šiurkštus, ir, sakyčiau, galingas. Matyt, teisybė, kad jis Romą kartais prilupa ir iš būsto išvaro. O dėl to kartais ir įdomių įvykių būna.

Vieną vakarą Roma per lietų atbėgo pas Oną. Buvo šlapia, nušliurusi, bet ji visada tokia. Gal čia nieko ypatingo ir nebuvo. Skundėsi, bėdojosi ir nakvynės pasiprašė: esą ją Algis sumušęs ir iš namų išvaręs. Ona šį kartą ir patikėjo, nes matė tai šen, tai ten mėlynes, kurias Roma skųsdamasi rodė. Roma vos ne raudodama prašė: " Jei čia troboje neturi kur, tai aš galiu ir daržinėje ant šieno. Tik leisk pasilikti - kur aš per tokį lietų benueisiu." Ona nors tikėjo ir netikėjo, priėmė atbėgėlę, pavalgydino ir lovą paklojo.

Ryto metą nei viena, nei kita keltis neskubėjo - nebuvo reikalo. Ona nei gyvulių, nei paukščių nebelaikė, o Romai taip pat eiti niekur nereikėjo. Šiaip jau būtų tikriausiai skubėjusi sraigių rinkti, bet dabar buvo išvaryta, tad galėjo pasilepinti.

Sukilusios ir papusryčiavusios ėmėsi ruošos. Kokia ten ruoša! Šuniuką pašerti, katinų jau nebebuvo, ir Ona nepasakojo, kur jie dingo. Romą pasiuntė į rūsį, nes reikėjo bulvių daigus nulaužyti. Yra žmogus, tai ko nepasinaudoti. Be to, Roma skolinga ir skolinga... Oi, kiek pinigų ji yra išverkusi. Ką čia ir skaičiuosi - nei ji kada atiduos, nei ką. Tad tegu dabar rūsyje pasidarbuoja - darbas reikalingas, o pačiai Onai nelabai mielas. Paskui manė dar nusivesti Romą prie bebrų užtvankos, kurią reikėjo praardyti, nes vanduo ėmė lieptą semti. Jei taip nelytų, tai šitaip nebūtų atsitikę. Dabar sykiais vis reikėjo užtvanką praardyti, kad vanduo nubėgtų. Prie užtvankos nueiti nepavyko, nes smarkokai lijo, o ir laikas atėjo į parduotuvę. Šito reikalo atidėti negalėjai, nes parduotuvė atvažiuodavo - tokia ji buvo. Pavėlavai, ir tada krapštykis į Molėtus, jei ko reikia. Čia jau nežiūrėdamos lietaus abi patraukė prie plento, kur ties Guobiais parduotuvė apsistodavo. O parduotuvė jau čia, kaip čia. Ir iš apylinkės moterys jau sugužėjusios. Nedaug jų ir tebūdavo. Visada kokios penkios ar šešios. Dabar tik penkios tebuvo, ir pirko skubėdamos. Paprastai nuo parduotuvės visos patraukdavo pas Guobienę, kur susėdusios išgerdavo kavos, paplepėdavo. Dabar ne. Visos pažvilgčiojo į Romą ir nesikalbėdamos šios idėjos atsisakė, bet į Guobių kiemą suėjo. Napoleonas buvo šiek tiek įkaušęs ir labai paslaugus. Jis Onai pasakė: "Užeikite, aš tuoj pakinkysiu arklį ir parvešiu". Nors Napoleonas ir nuėjo arklio kinkyti, bet Ona nelabai tepatikėjusi, o gal su Roma nenorėdama pas Reginą eiti, patraukė namo. Napoleonas pasikinkęs arklį jau Oną su Roma bemaž ties mūsų sodyba pasivijo. Ona paskui šaipėsi: "Kad kiek, būtume suspėjusios ir namo pareiti". Napoleonas vis tiek būtų atvažiavęs, nes dar norėjo Romą su Algiu sutaikyti. Neišgėrusiam kažin ar būtų toks reikalas rūpėjęs - juk šitaip ne pirmas sykis, ir dar kažin ar jis tikras. Susisodino Napoleonas abi moteris ir pavarė arklį. Per upelį arklys brido iki papilvės. Jei ne bebrų užtvanka ir toks lietus, čia būtum galėjęs pereiti kojų nesušlapęs, o sausą vasarą nė mažiausio vandens lašo šioje vietoje nebūtum radęs.

Pirmiausia sustojo prie Onos būsto, nes Ona norėjo savo pirkinius palikti. Vežtis jokio reikalo nebuvo, o dar ten šiokia tokia nežinia - gal ir maišatis, todėl reikėjo elgtis protingai. Į trobą paskui Oną įpuolė ir Roma - esą jai reikią krepšį pasiimti. Pasiblaškė po trobą ir pasičiupusi polietileno maišelį išlėkė - esą vakar išvaryta buvusi ir krepšio nepasiėmusi, o dabar viską užmiršusi. Onai keistokai pasirodė tas polietileno maišelio pasiėmimas - juk ji nieko neturėjo, tik Ona jai cigarečių pakelį nupirko, nes prie parduotuvės ji tik cigarečių ir tepaprašė, o Ona kaip nenupirks - juk visą dieną gražiai bendravo. Įdomiausia, kad Roma niekad maistui, jokiam valgiui pinigų nėra prašiusi. Visada cigaretėms, kelionei į Molėtus, kokiai dovanai, pagaliau alui, kuris reikalingas Algiui, kad atsigautų, nes neišgėręs kvailioja ar net alpsta. Ką dabar padarysi, kad jie tokie - vis tiek reikia nuvažiuoti taikyti. Vėl visi susėdo į vežimą - ir į žygį prie Balčiūno sodybos, kur ir buvo įsikūrę Algis su Roma, teisingiau sakant, paties Balčiūno įkurdinti.

Pasiekę Romos būstą, iš kurio ji vakar buvo išvaryta, atrado tylą ir ramybę. O ką kitą rasti ir galėjo - aplink nė gyvos dvasios, o Algis vienas, kokį triukšmą kelti galėjo, nebent būtų dainavęs, bet jo dainuojant niekas nėra girdėjęs. Arklį Napoleonas pririšo prie medžio, prie to paties, kur ir pernai Algis buvo pririšęs aną arklį, atsivestą bulvėms sodinti. Bulvių sėklai jiems buvo davusi Ona, o žemės aplink kiek nori - gali Adomo laukus užsodinti. Arklį Algis atsivedė, bulvių sėklai buvo, bereikėjo imtis darbo. Darbas - įdomus dalykas, ir ne visada imtis jo įmanoma. Nepasidavė jis ir Algiui, nes šovė į galvą mintis, jog reikia važiuoti į Molėtus. Mintis buvo gera, ir Algis išvažiavo. Arklys liko prie medžio pririštas ir taip išbuvo iki vakaro, kol šeimininkas nepasigedo ir neatėjo ieškoti. Atsirišo savo arklelį, per dieną neėdusį ir negėrusį, ir nusivedė. Netrukus ir Algis sugrįžo, bet jam jau nei arklys, nei bulvių sodinimas neberūpėjo. Nežinia, kodėl į šį atsitikimą Roma nėra patekusi. Matyt, Ona jos pasigailėjo, o juk jie abu į Molėtus patraukė. Tebus Dievas pagarbintas, juk tų žinių ir pasakojimų keliai be galo įdomūs.

Tat arklį Napoleonas pririšo prie to medžio, ir visi pasklido apsidairyti. Apsidairyti reikėjo, nes Roma pasakė, jog durys aklinai uždarytos, ir nesvarbu, yra kas viduje ar ne. Šitaip paaiškinusi Roma pati nubėgo pasižiūrėti slapto įėjimo, kuris kažkur už namo esąs. Ona ir Napoleonas liko prie lango trypinėti. Užuolaida buvo užtraukta, ir jie tikėjosi užtikti kokį nors tarpelį, pro kurį galėtų pažvelgti vidun. Tarpelį užtiko, ir patyrė, jog ten tuščia - Algio nėra. O aš niekaip negalėjau suprasti, kur tas slaptas įėjimas galėtų būti. Teisybė, apie namą nesu vaikščiojęs, bet per šitas duris, kurios aklinai uždarytos, esu ėjęs ir ne kartą. Tada dar senoji Balčiūnienė čia tebegyveno, ir viskas, kaip dabar mėgstama sakyti, buvo "okei". Mane nustebino šulinys, kai pirmą kartą atėjau. Jis buvo vos ne prie pat durų. Teisybę sakant, už kelių žingsnių nuo slenksčio. Ne, šiek tiek į šoną - slenkstį peržengęs, į šulinį neatsiremdavai. Pastatai visi tebestovėjo, gero, stambaus ūkio pastatai. Dabar vėjas, sniegas ir kaimynai - o kas gi kitas? - buvo viską nuniokoję.

Belstis ir prašytis įleidžiamiems dabar nebebuvo reikalo, o į vidų įeiti reikėjo, reikėjo bent jau Romą įleisti. Napoleonas slapto įėjimo buvimu nelabai tetikėdamas, priėjo prie aklinai uždarytų durų ir paėmęs už viršaus patraukė - mat rankenos nebuvo. Durys sau kaip niekur nieko atsivėrė. Čia nebuvo ne tik rankenos, bet ir spynos. Duris gana stipriai laikė uždarytas užkištas kažkoks veltinio gabalas. Abu taikytojai suėjo vidun, o čia iš tikrųjų buvo tuščia, ir pats būstas smarkiai pasikeitęs.

Balčiūnas, arba Kaziukas, kaip jį čia vadino, įkurdindamas Algį ir Romą, buvo viską smarkiai aptvarkęs: sudėjęs langus, sudėjęs grindis ir sutaisęs lubas tame kambaryje, kuriame ir įsikūrė susimetėliai. Jie tikri susimetėliai ir buvo. Algio žmona su sūnumi gyveno Klaipėdoje, O Romos vyrai - tiek pirmasis, tiek antrasis - nežinia kur. Kalbėjo, kad mirę. Čia turbūt pati Roma pasakojo. Jos pačios dukterys gyveno Vilniuje pas buvusių vyrų gimines. Matyt, su ja kažkas negera buvo atsitikę, nes motina butą Molėtuose mirdama užrašė ne jai, dukteriai, o anūkėms - jos dukroms.

Gana keista, kad kartais svarbūs ir įdomūs dalykai lieka kažkur užkulisiuose, ir norėdamas juos užtikti turi bėgti į ten, bet tas žygis ne visiems įmanomas - man taip pat. Graibau, kas paviršiuje, kas dar scenoje, ir tuo pasitenkinu. Štai dabar dar paviršiuje užtikau šį tą iš Kazimiero Balčiūno gyvenimo. Pasirodo, jis visai ne čia gyvenusių Balčiūnų sūnus, o įsisūnytas svetimas vaikas.

Kazimiero tėvai buvo sušaudyti ir namai sudeginti. Sušaudė ne stribai, ne enkavedistai, o žalieji - tie, kuriuos sovietai banditais vadino, kurie dabar šventų partizanų statusą įgiję turi. Turi ir tegu turi, kas man, tik štai - kur šventumas, ten ir pagunda, o ta pagunda - tokia dainelė:

Išauš pavasarėlis

Gegutė užkukuos,

Ateis iš miško Petras

Ir šikną ištarkuos.

Tas Petras su Kazimiero tėvais baisiau pasielgė - juos sušaudė. Ir tokių Lietuvoje Petro sušaudytų yra dešimt tūkstančių.

Kaip tada Kaziukas išliko gyvas, niekas dabar nepasakoja, tik visi žino, kad jį pasiėmė Balčiūnai, tada buvę stamboki ūkininkai, gana turtingi žmonės, bet savo vaikų neturėję. Kaziuką jie ir užaugino. Teisybę sakant, užaugino jau Balčiūnienė, nes Balčiūnas buvo eržilo suspardytas - mat jis mėgo tuos gyvulius ir kelis laikė.

Paūgėjęs Kazimieras į Vilnių patraukė, ten įsigijo amatą ir visam laikui įsikūrė. Įsikūrė gerai ir tvirtai, o kai Balčiūnienė viena nebeįstengė čia gyventi, pasiėmė ją į Vilnių, netoli savęs - nupirko vieno kambario butą ir rūpinosi ja iki mirties.

Algis pasirodė besąs Balčiūnienės giminaitis, užtat Kazimieras jį Balčiūnienės troboje ir įkurdino, šiuo tuo aprūpino, tik elektros nesutaisė, nes laidai buvo pavogti. Nežinau, kaip ten Algis su Roma be elektros gyveno, bet, rodos, jiems jos ir nereikėjo. Paaiškėjo, jog ir Kazimiero atvežtas kilimas jiems buvo nereikalingas. Ona pamačiusi, kad jo nebėra, nenustebo: "Pardavė ir pragėrė".

Napoleonui ir Onai visur besisukinėjant, ir Roma į trobą parėjo. Įėjo ne per kažkokį slaptą įėjimą, o per tas pačias buvusias aklinai uždarytas duris. Ji buvo smarkiai pralinksmėjusi, net mėlynių niekur nebesimatė - sakytum, lietus nuplovė. Gal taip ir buvo... Apsidžiaugė ir taikytojai - tik gal ne abu. Ona tikrai apsidžiaugė, nes nei šioks, nei toks reikalas baigėsi. Ką beveiksi - abu sėdo į vežimą ir išvažiavo. O aš tada pagalvojau, jog Roma ieškojo ne slapto įėjimo, o slapto sandėliuko, kur kartais šį tą pasislėpusi turi. Naivus vis dėlto buvau, nes Ona namo grįžusi, dėliodama į vietas pirkinius pastebėjo, kad nebėra vyno ir "Trejų devynerių". Nepatikėjo ir dar kartą nuodugniai visur ir viską apžiūrėjo, bet kaip nebuvo, taip ir neatsirado. O ir svarstymo Ona ilgam turėjo, vis atsimindama ir atsimindama analizuodavo ir analizuodavo, kaip čia atsitiko.

Napoleonui kitaip nutiko. Parvažiavo šiek tiek paniuręs - burnelės reikėjo, nes iš kaimyno jokio uždarbio nebuvo. Iškinkė arklį ir nuvedė pririšti. O čia ir Algis nuo plento plačiai dideliais botais beparžingsniuojąs. Po tokio žygio - kaip neužšnekinsi? Užšnekinimas į naudą išėjo, nes Algis nešėsi butelį stipraus vyno ("vaisiuko"), ir pūslę stipraus alaus. Vyrai vienas kitą suprato ir į sandėlį sulindo, o čia buvo ir kur atsisėsti, ir kur turtą pasidėti.

Nebelijo ir man pasidarė liūdna, tik nežinau kodėl. Manau, kad priežasčių pulkas, ir viena tokia pat, dėl kurios Napoleonas iš taikdarystės grįžo paniuręs.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]