TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

Diana RAUDONIENĖ

NE VISADA REIKALINGOS AKYS

Spalio 13 dieną 30 Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinių su pedagogais dalyvavo renginyje "Meno patirtys su baltąja lazdele". Renginys vyko Europos parke (Joneikiškių k., Vilniaus raj.) ir buvo skirtas pažymėti Tarptautinei baltosios lazdelės dienai.

Baltoji lazdelė aklam ir silpnai matančiam yra priemonė, padedanti savarankiškai judėti aplinkoje, didesnėje arba mažiau pažįstamoje nei gyvenamas kambarys. Tuo pat metu šia lazdele besinaudojantį žmogų aplinkiniai laiko "kitokiu". Dažnai šitoks priskyrimas prie "kitokių" aklajam sukelia neigiamų emocijų - stipresnių, nei patirtų eidamas be lazdelės. Tarptautinė baltosios lazdelės diena yra skirta padrąsinti nematančius ir silpnai matančius mokinius bei suaugusius vaikščioti su baltąja lazdele, taip pat atkreipti visuomenės dėmesį į mobilumo bei kitas problemas, su kuriomis susiduria aklas žmogus.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai įvairiuose šiai dienai skirtuose renginiuose dalyvauja nuo 1992 metų. 2000 metais A. Jonyno mokyklos mokiniai dalyvavo saugaus eismo akcijoje "Atsargiai: kelyje neregys", 2003 metais su baltosiomis lazdelėmis keliavo nuo Vilniaus miesto rotušės iki Savivaldybės aikštės.

Šių metų renginyje mobilumo ir orientacijos įgūdžiai buvo siejami su menu. Ekskursijoje po Europos parką mokiniai klausėsi gidžių pasakojimo apie parko įkūrimą, skulptorių kūrinius, čiupinėjo darbus, dalyvavo kūrybinėje pamokėlėje.

Europos parkas yra nematančiam žmogui tinkama menu mėgautis vieta. Parko įkūrėjas ir vadovas, skulptorius Gintaras Karosas, kurdamas parką, dėmesį sutelkė ne į atskirus autorius ar darbus, bet į kūrinių ir gamtos santykį. Tokią nuostatą galima apibūdinti taip: į skulptūrą ne žiūrima, ji apeinama, liečiama, t.y. atrandama. Eksponuojant kūrinį gamtoje paisoma konkrečios vietos. Perkėlus skulptūrą į kitą vietą, keistųsi visas suvokimas - ji būtų suvokiama kaip visiškai kitas kūrinys. Į šiuolaikinio meno kūrinių Europos parke patyrimą įjungiamas visas suvokėjo kūnas - matančiam, be abejo, jo regėjimas praverčia, tačiau ir aklasis turi erdvės, kurioje gali skleistis jo patirtis - svarbu, kad ji būtų išnaudota.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai turėjo progos susipažinti su Europos parko pasididžiavimu - pasaulinio garso skulptorių kūriniais: Magdalenos Abakanovič ("Neatpažinto augimo erdvė"), Sol Levito ("Dvigubo negatyvo piramidė"), Deniso Openheimo ("Krėslas-baseinas", "Gerianti struktūra su inksto formos baseinu"). Kad įvairių menininkų darbai yra skirti ne tik žiūrėti, buvo galima įsitikinti, pavyzdžiui, pasėdėjus ant kelių "Sėdinčiam policininkui" (Evaldo Pauzos skulptūra), pasiklausius geležinio ponio raudos (Laurento Melleto kūrinys "Rekviem mirusiam poniui"), palyginus sėdėjimą ant gerojo policininko kelių ir Gintaro Karoso suolelių ("Jūsų patogumui"), pasisupus spyruokliuojančiuose Alešo Vesely "Šviesos rūmuose".

Kūrybinio užsiėmimo metu mokiniai kūrė kompozicijas iš įvairių gamtos medžiagų - medžio šakelių, skirtingų formų pupelių. Ko gero, mokinių patirtį, įgytą ekskursijoje, tiksliausiai galėtų nusakyti japonų menininko Yoshitada Ihara kūrinio "Engi" pavadinimas: viskas prasideda nuo sąveikos, kiekviena detalė yra svarbi visumai. Žinodami šį dėsnį, nebijokime atsiverti tam, ką siūlo meno kūrinys - ne visada čia reikalingos mūsų akys.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]