GYVENIMO AKTUALIJOS

KAS ŽINOTINA APIE SPECIALIUOSIUS POREIKIUS

Nors naujasis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas jau veikia daugiau nei metai, LASS socialiniams darbuotojams, rajonų organizacijų vadovams vis dar kyla daug su jo vykdymu susijusių neaiškumų. Viena didžiausių įstatymo naujovių - specialieji poreikiai ir jų nustatymas. Kad specialieji poreikiai nustatomi neįgaliems žmonėms - tai, atrodo, didesnių nesusipratimų nekelia nei patiems neįgaliesiems, nei socialiniams darbuotojams. Tačiau daugeliui jų iki šiol neaišku, ar specialieji poreikiai nustatomi visoms neįgaliųjų grupėms, kaip ir kokiais kriterijais vadovaujantis tai daroma? Todėl, nors "Mūsų žodyje" apie naująjį Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą buvo jau rašyta, nusprendėme juo pasidomėti dar kartą. Domino vienas konkretus dalykas - specialieji poreikiai. Vadovėmis po neįgaliesiems taip svarbų įstatymą sutiko pabūti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė ir Vilniaus miesto socialinės paramos skyriaus vadovė Rasa Laiconienė. R. Laiconienė spalio mėn. buvo susitikusi LASS Vilniaus ir Alytaus apskrityse su aklaisiais dirbančiais socialiniais darbuotojais. Susitikimo tikslas - specialieji poreikiai, jų nustatymas, taikymas ir pan. dalykai. Visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai rodo, kad minėtą įstatymo vietą vis dar tebegaubia "miglos ir rūkai".

* * *

Kalbėdami apie specialiuosius poreikius, pirmiausia turėtume žinoti, kad jie nustatomi ir tenkinami visiems neįgaliesiems - neatsižvelgiant nei į jų amžių, nei į darbingumo ar neįgalumo lygį. Jeigu asmuo turi specialųjį poreikį - jis nustatomas ir tenkinamas pagal tam tikrą tvarką ir valstybės galimybes. Jeigu nustatytas poreikis techninėms pagalbos priemonėms - žmogus jas gauna, nesvarbu, ar darbingo amžiaus jis būtų, ar pensinio. Tiesa, skirtumų, tam tikrų niuansų esama ir, be abejo, juos reikia žinoti. Pavyzdžiui, darbingo amžiaus žmonėms specialiuosius poreikius nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o pensinio amžiaus žmonėms - asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios jie yra prisirašę; gydytojų konsultacinė komisija (GKK) ir savivaldybėse sudarytos komisijos. Darbingo amžiaus asmenims nustatomas darbingumo lygis, išreikštas procentais ir specialieji poreikiai, o pensinio amžiaus žmonėms - specialiųjų poreikių lygis. Darbingo amžiaus žmogui nustatant darbingumo lygį kartu nustatomi ir specialieji poreikiai - turi žmogus jų ar neturi, jeigu turi, tai kokių? Pensinio amžiaus žmonėms, jeigu jie patys neparodys iniciatyvos, nesikreips į atitinkamas tarnybas, niekas specialiųjų poreikių lygio "automatiškai" nenustatys. R. Laiconienė atkreipia dėmesį, kad specialiųjų poreikių lygis duoda tam tikrų lengvatų, todėl žmonės turėtų būti suinteresuoti jį nusistatyti, o gydymo įstaigos - suteikti informaciją, kodėl žmogui naudinga tai padaryti.

Pagal tai, kiek ir kokių pensinio amžiaus žmogus turi specialiųjų poreikių, nustatomas šių poreikių lygis. Specialieji poreikiai gali būti dideli, vidutiniai ir nedideli. Nustačius specialiuosius poreikius arba specialiųjų poreikių lygį išduodamas neįgaliojo pažymėjimas.

Kai kuriuos specialiuosius poreikius nustato savivaldybės sudaryta komisija, kitus - gydytojas. Savivaldybės komisija paprastai nustato poreikius socialinėms paslaugoms, gydytojai - nuolatinei slaugai ir priežiūrai, pagalbinėms techninėms priemonėms. Savivaldybės socialinės paramos skyrius, įvertinęs asmens specialiuosius poreikius, priima sprendimą dėl jų lygio nustatymo ir tenkinimo bei neįgaliojo pažymėjimo išdavimo.

Atkreiptinas dėmesys: be medikų pažymos, kad reikalinga nuolatinė slauga arba nuolatinė priežiūra, gali būti nustatytas tik nedidelių specialiųjų poreikių lygis. Turint tokią pažymą, jau galima nustatyti vidutinius arba didelius specialiuosius poreikius. Pažymas apie nuolatinės slaugos būtinumą išduoda pirminių sveikatos priežiūros centrų (poliklinikų) gydytojai. Senatvės pensijai specialiųjų poreikių lygis įtakos neturi - iš jos nei atimama, nei prie jos pridedama. Jeigu, pavyzdžiui, nustatoma nuolatinė slauga arba pagalba ir priežiūra, žmogus gauna papildomas išmokas.

Patys specialieji poreikiai gali būti labai įvairūs, įvairūs jų tenkinimo būdai: techninės pagalbos priemonės, piniginės išmokos, socialinės paslaugos. Todėl visi specialieji poreikiai skirstomi į tris dideles grupes:

- techninės pagalbos priemonės (mes paprastai jas vadiname kompensacinėmis priemonėmis);

- finansinės pagalbos priemonės (įvairios išmokos);

- socialinės paslaugos (pagalba namuose, dienos centrai ir pan.)

Nėra ir turbūt niekada nebus vienos instancijos ar žinybos, tenkinančios visus specialiuosius poreikius, todėl labai svarbu žinoti, kur kreiptis ir kokie apskritai specialieji poreikiai yra arba gali būti. Pradėsime nuo paskutinės - trečiosios grupės - socialinių paslaugų. Yra socialinės apsaugos ir darbo ministrės patvirtintas socialinių paslaugų katalogas. Jame suregistruotos socialinės paslaugos, kurias žmogus gali gauti. Kaip, kur jas gaus - namuose, dienos centre - tai jau šiek tiek kitas klausimas. E. Čaplikienė pripažįsta, jog, kalbant apie socialines paslaugas, vis dar nemažai priklauso nuo atskirų savivaldybių, nuo jų požiūrio, finansinio pajėgumo, nuo šių savivaldybių teritorijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų aktyvumo. Tačiau nuo 2007 metų padėtis turėtų keistis. Savivaldybės už kiekvieną sunkią negalią turintį žmogų, kuriam teikiamos paslaugos, iš valstybės biudžeto gaus dotaciją. Žmonės turės lygias arba bent panašias galimybes gauti socialines paslaugas.

E. Čaplikienė atkreipia dėmesį, jog kartais žmogui atrodo, kad jam reikia vienos ar kitos paslaugos, bet tai nereiškia, kad žmogus šią paslaugą "automatiškai" tuojau pat ir gaus. Pavyzdžiui, žmogus mano, kad jis gali gyventi tik globos namuose, nors paaiškėja, kad gaudamas tam tikras paslaugas, socialinio darbuotojo pagalbą, galėtų gyventi savo namuose. Paslaugų, finansuojamų iš savivaldybių ar valstybės biudžeto, būtinumas visada bus vertinamas. Mokamas paslaugas, žinoma, žmogus gali pirkti ir jų būtinybės niekas neims vertinti.

Finansinės pagalbos priemonės - jos priklauso nuo negalios, nuo valstybės išleistų įstatymų (nuolatinė slauga, nuolatinė priežiūra (pagalba), transporto išlaidų kompensavimas ir pan.). Saviveiklai ar platesnėms interpretacijoms čia vietos kaip ir nebelieka - svarbu tik patiems neįgaliesiems, socialiniams darbuotojams žinoti veikiančius įstatymus ir ko nors nepražiopsoti, nes, žinoma, niekas ant lėkštelės padėjęs neatneš. Individualūs finansiniai specialieji poreikiai kol kas netenkinami, bet, anot E. Čaplikienės, ateityje galbūt bus pereita ir prie jų. Pavyzdžiui, transporto paslaugų kompensavimas šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Ne visada labai sunkią negalią turinčio vaiko šeima gali pasinaudoti visuomeniniu transportu. Vadinasi, tokia šeima patiria papildomų išlaidų.

Techninės pagalbos priemonės. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia techninės pagalbos centras neįgaliesiems. Dabar tą pagalbą gauna žmonės su fizine negalia. Aklieji ir kurtieji techninėmis pagalbos priemonėmis aprūpinami per savo visuomenines organizacijas skiriant joms lėšų iš valstybės biudžeto. Nuo 2007 m. visomis techninės pagalbos priemonėmis aprūpins šis centras. Tuo metu, kai buvo rengiamas šis straipsnis, kartu su neįgaliųjų organizacijomis buvo rengiami techninių pagalbos priemonių sąrašai. E. Čaplikienė pripažino, kad kol kas šie sąrašai beveik nesiskirs nuo dabar galiojančių. Ateityje gali šiek tiek keistis - priklausys nuo valstybės finansinių galimybių, pačių neįgaliųjų poreikių, pagaliau nuo to, kokios naujos techninės pagalbos priemonės atsiras rinkoje. Dalis sudėtingų, naudojamų dažniausiai tik darbe priemonių, ir toliau bus perkama per neįgaliųjų organizacijas. Techninių priemonių centrai neįgaliesiems bus įsteigti visose dešimt apskričių, žmonės galės kreiptis, klausti. Bus išleistas specialus katalogas.

Pabaigoje E. Čaplikienė primena, kad šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, kada dar galioja ir senasis (invalidų), ir naujasis - neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Šis laikotarpis baigsis 2007 metų liepos 1 dieną. Žmonės, gavę invalidumo grupę neterminuotai, turi prisilyginti ją darbingumo lygiui, išreikštam procentais. Darbingo amžiaus žmonės turi kreiptis į savo teritorinį Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos skyrių, pensinio amžiaus neįgalieji - nueiti į savo savivaldybę ir pasikeisti pažymėjimus. Norint pasikeisti pažymėjimą, nereikia jokių gydytojų siuntimų ar kokių kitų papildomų dokumentų. Reikia turėti tik savo invalidumo pažymėjimą.

Pažymėtina, kad pensinio amžiaus asmenų, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. buvo nustatytas invalidumas neterminuotai, invalidumo grupės prilyginamos specialiųjų poreikių lygiui, remiantis jų turimais invalidumo pažymėjimais.

Jeigu žmonių antplūdis prasidės tik prieš liepos pirmąją, tikrai bus nepatenkintų, nespėjančių, vėluojančių...

Parengė Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]