GYVENIMO AKTUALIJOS

Audronė JOZĖNAITĖ

LIKO TIK VIENAS ŽINGSNIS

Šių metų spalio 19 - 20 dienomis Madride vyko Europos aklųjų sąjungos ryšių su ES institucijomis komisijos posėdis, kuriame dalyvavo LASS CT pirmininko pavaduotojas Sigitas Armonas ir vyriausioji specialistė Audronė Jozėnaitė. Posėdžio darbotvarkėje buvo 20 klausimų, susijusių su įvairiomis EAS veiklos kryptimis, bet daugiausia dėmesio buvo skirta Jungtinių Tautų (JT) konvencijai neįgaliesiems, iki kurios, dabar jau drąsiai galima teigti, liko vienas žingsnis. Prabėgo penkeri metai nuo tos dienos, kai Jungtinės Tautos išleido rezoliuciją, kuri įpareigojo įsteigti specialų komitetą, turėjusį surinkti ir apsvarstyti visus įvairių pasaulio šalių siūlymus dėl naujos Jungtinių Tautų konvencijos, kuri gintų ir plėtotų neįgaliųjų teises ir orumą.

2003 metais JT specialusis komitetas įsteigė ekspertų darbo grupę, turėjusią parengti konvencijos teksto projektą, kurį galima būtų imti pagrindu, pradedant derybas su šalimis. Į darbo grupę įėjo 27 įvairių šalių vyriausybių atstovai ir 12 nevyriausybinių, pirmiausia neįgaliųjų organizacijų, atstovų, tarp jų ir Europos bei Pasaulio aklųjų sąjungų atstovai. Neįgaliųjų organizacijų atstovai taip pat buvo suformavę atskirą Tarptautinių neįgaliųjų organizacijų grupę (tarptautinė neįgaliųjų koalicija - IDC).

Specialusis komitetas ir darbo grupė rinkdavosi du kartus per metus. Tarptautinė neįgaliųjų koalicija paprastai rinkdavosi prieš pat darbo grupės posėdžius ir, apsvarsčiusi atskirus straipsnius, pateikdavo savo siūlymų.

Šių metų rugpjūčio 25 dieną JT specialusis komitetas priėmė konvencijos projektą kartu su privalomu skundų protokolu. Per paskutines dvi savaites prieš priimant konvencijos projektą vyko ypač daug neformalių ir dvišalių, ir daugiašalių diskusijų. Būta ir nemažai politizuotų diskusijų, kurios stabdė konvencijos rengimą. Kilo gana daug nesutarimų ir tarp specialiojo komiteto narių ir tarp pačių neįgaliųjų organizacijų atstovų. Apskritai paėmus, vyriausybių atstovai buvo linkę matyti silpnesnį tekstą negu nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos. Be to, buvo akivaizdu, kad labiau išsivysčiusios šalys galėjo daug daugiau pasiūlyti neįgaliesiems negu vargingesnės šalys. Suprantama, kad griežta konvencija būtų neįkandama neturtingoms šalims, nes jos negalėtų įveikti konvencijoje nustatytų standartų, todėl nenorėtų net jos ratifikuoti. Kita vertus, jei konvencija yra silpna, ko ji verta turtingesnių šalių neįgaliesiems? Ginčų būta ir dėl neįgalumo apibrėžimo. EAS visad laikėsi nuomonės, kad tiksliai nežinant, ką mes laikome žmonėmis su negalia, negali būti ir prasmingos konvencijos. Jos projekte toks apibrėžimas yra, bet jis atsirado tik po karštų diskusijų. Nors konvencijos projekte pateiktas apibrėžimas ir nėra absoliučiai toks, kokį jį norėtų matyti neįgalieji, bet jis yra pakankamai lankstus, jame paliekama erdvės progresyvesniam, inkliuziniam apibrėžimui, kurį galės vėliau pateikti monitoringo komitetas.

Nesutarimų būta ir tarp neįgaliųjų organizacijų. Ypač daug ginčytasi dėl straipsnio apie švietimą. Nors konvencijos rengimo ir visų debatų metu Europos ir Pasaulio aklųjų sąjunga ir palaikė inkliuzinio mokymosi, t.y. mokymosi kartu su visais suteikiant reikalingą pagalbą, koncepciją, kurią ypač propagavo sutrikusio intelekto organizacijos, aklieji reikalavo, kad konvencijoje būtų punktas apie galimybę mokytis ir specialiose mokyklose. Šios dienos projekte tokia galimybė yra.

Konvencijos projektas (nes vis dar yra projektas) susideda iš dviejų tekstų: konvencijos ir privalomojo protokolo. Pirmasis tekstas turi 50 straipsnių. Juos galima palyginti su straipsniais, išdėstytais lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosiose taisyklėse. Antrame tekste, turinčiame 18 straipsnių, yra išdėstytas mechanizmas, kaip turėtų būti vykdoma konvencijos kontrolė, bei numatyta galimybė valstybėms priimti individualius arba grupinius skundus. Dėl antrojo teksto labai priešinosi kai kurios arabų šalys, Kinija ir Rusija. Jos nepageidavo matyti privalomojo protokolo tiesioginiame konvencijos tekste ir norėjo pasilikti galimybę kai kuriuos punktus išmesti, kai bus pasirašoma konvencija. Po ilgų derybų buvo pasiektas susitarimas ir kontrolės bei skundų teikimo mechanizmas buvo įtrauktas į konvenciją atskiru privalomuoju tekstu. Abu tekstus reikės pasirašyti tuo pačiu metu, bet atskirai, ir lieka tikimybė, kad kai kurios šalys vengs pasirašyti privalomąjį protokolą.

Labai svarbu pabrėžti: nors konvencija skirta visiems negalią turintiems asmenims, joje atskirais straipsniais yra išskirtos dvi neįgaliųjų grupės: neįgalios moterys ir neįgalūs vaikai.

Šiuo metu konvencijos tekstą skaito ir projektų komitetas, kuriam vadovauja Lichtenšteinas. Žiūrima, ar nėra kalbinių dviprasmybių, loginių nesklandumų. Šis darbas turi būti atliktas prieš verčiant konvencijos tekstą į kinų, rusų, arabų, ispanų ir prancūzų kalbas. Šie darbai turėjo būti baigti spalio mėnesį. Ištaisytą tekstą vėl turi patvirtinti iš naujo susirinkęs specialusis JT komitetas. Tikimasi, kad tai įvyks lapkričio mėnesį.

Laukiama, kad Generalinė JT asamblėja galės priimti konvenciją gruodžio pradžioje, galbūt gruodžio 4 dieną. Kai tik Generalinė asamblėja patvirtins galutinį konvencijos tekstą bei privalomąjį protokolą, JT šalys narės galės pradėti pasirašinėti abu tekstus. Joms pasirašius, šalys narės turės ratifikuoti konvenciją savo šalyse. Dažniausiai konvencijas ratifikuoja šalių parlamentai.

Jungtinių Tautų konvencija įsigalios tik tada, kai ją ratifikuos 20 šalių narių.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]