LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Petras ZABITIS
|
NEPYKIT ANT MANĘS
Nepykit ant manęs, Kad aš esu Toks nuobodus ir pilkas - Kaip rūkas slenkantis žeme. Nepykit ant manęs, Diena apvilko Pilkais žiedais manas gėles.
Nepykit ant manęs, Kad aš rankas atmetęs Juodam šešėly debesų guliu, Kad aš toksai, Bespalvis ir bekvapis... Tačiau gyvenimą Visa širdimi myliu.
PO LIETAUS
Į mano suskilusį langą Atritino debesys saulę Ir sieloje tapo šviesu. Tarytum mažytę apgaulę Atritino debesys saulę Ir tėškė ant mano langų!
BALZGANAS RŪKAS
Balzganas rūkas, net kaulus ėda Balzgana vienuma. Net grybai nedygsta, netgi pelėda Rūke skrisdama Vaitoja, vaitoja, vaitoja...
KILIMAS
Pareina žmogus įniršęs ir trina kilimą, Pareina žmogus laimingas ir glosto kilimą. Ar žiema, ar vasara - kilimas švarus. Ir džiaugsme, ir sielvarte lygiai kaip žmogus, Nusitrynęs įniršį, nusišluostęs džiaugsmą.
RUGIAGĖLĖ
Maža mergaitė melsvom akim Ji vaikštinėjo užvertusi galvą. Jos skrybėlaitė pilka nuo dulkių. Ji man vėlavo rašyti laiškus Kvepėjo duona, saule ir vasara.
BERŽELIS
Taip gera ankstyvą rytą! Pražydęs ir sulapojęs, Imk savo žemę šaknim kaip rankom Glaudžiu prie širdies, bučiuoju.
Paskui linguoju gražus ir žalias, Saulės lietaus nuplautas. Klausau, kaip gervės per dangų skrenda Ir beria plunksnas baltas.
RUDUO
Rudeniniai vėjai naktimis nerimsta, Drasko, plėšo šnarančius lapus, Krebžda pelės kaip neramios mintys, Kad kažkas gyvenimą užpūs.
O ryte žmogus nustebęs žiūri, Koks gilus saulėlydžio dangus, Ir mažiausias vabalėlis skuba ruošti guolį Prieš artėjančius šalčius piktus.
RUDENS ATODŪSIS
Išskrido parko gulbės, o diedas bandą ganė Kepurę nusibraukęs, ilgai mosavo joms. Paskui sykiu su vėju, sužvarbęs ir sušalęs, Įvirto jis per slenkstį į nuosavus namus.
Įkėlė putlią žmoną į baltą duknų sniegą Surambėjusiais pirštais mylavo jis švelniai, Keistus žodžius murmėjo ir vartėsi pro miegą, Prisiminė jaunystę ir bičiulius senus.
KAKTUSAS
Spygliuota pasišiaušusi Meksika Sutupia ant palangės Molinėse trobelėse, Lenkis Prieš dirbtinę romantiką.
|