PORTRETAS

 

PASAKOJIMAS APIE BORGESĄ


Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs, slenka žulsniai į nuokalnę ir panašūs į amžinybę.

(Jorge Luis Borges "Liaupsė tamsai")

 

Viename iš savaitrašio "Literatūra ir menas" numerių buvo išspausdintas dviejų amžininkių pasakojimas apie garsų Argentinos rašytoją Jorgą Luisą Borgesą. Abiejų moterų pasakojimuose J. L. Borgeso aklumas šmėkšteli tik probėkšmais, tačiau vis tiek, manome, bus įdomu daugiau pasiskaityti ir sužinoti apie žmogų, kuris, netekęs regėjimo, sugebėjo ne tik rašyti, bet ir tapti skaitomas visame pasaulyje. Redakcijai sutikus perspausdiname pirmąjį pasakojimą. Šio pasakojimo autorė - istorikė, dramaturgė ir dėstytoja Elsija Krastinga de Rivero Aedo, literatūrines publikacijas pasirašinėjanti Virginijos Carreno slapyvardžiu, ji yra paskelbusi darbų apie ankstyvąją Borgeso kūrybą prancūzų kalba.

Virginijai Carreno - 89 metai, svečius ji priima namuose. "Vakar mums atsitiko nelaimė, - skubiai sako asmeninė sekretorė, įėjusius iš tamsaus prieškambario stumdama į gyvenamąją patalpą, - ji pargriuvo ir susimušė koją". Nuodėmingomis laikomos stumdomos lazdos, kuriomis senoji ponia oriai pasirėmė, pakildama nuo sofos. Didingumo įspūdį kuria smėlio spalvos suknelė su gilia iškirpte ir didele sege bei ryškiai oranžinė lūpų spalva, vėliau kalbant nusitrynusi.

Gyvenamoji patalpa yra tokia mistiška, kad pirmomis minutėmis trikdo. Savijauta - lyg stovėtum pereinamų galerijų grandinės vidury, o į abi puses būtų atidarytos visos durys, begalinėje tolumoje susiveriančios. Šalia skulptūrų, egiptiečių piešinių, kaukių, knygų su auksinėmis raidėmis ant viršelių, baldų ir indų - keli tų pačių daiktų atvaizdai. Šį trikdantį įspūdį kuria milžiniški veidrodžiai, įtaisyti ant dviejų priešingų sienų. Tačiau Borgesas visą gyvenimą nepaprastai bijojo veidrodžių. Būdamas vaikas, nesutikdavo miegoti patalpoje, jeigu ten būdavo kuri nors iš šių "bedugnių": "Veidrodžiai ir dauginimasis yra baisūs, - sako vienas jo pasakojimo veikėjas, - nes jie padidina žmonių skaičių". Vėlyva popietė, pasiūloma arbatos. Apskritai Argentinoje net nepažįstami žmonės bendrauja prie padengto stalo. Turbūt tai atrodys begėdiškas melas, bet iš tikrųjų artimos Borgeso pažįstamos - senjoros Carreno motina buvo latvė, todėl pirmojoje pokalbio dalyje kalbama apie Latviją - tokią, kokią ją iš kelionės prisimena senjora. Maža skrajutė su kvietimu aplankyti Rygos 800 metų jubiliejui skirtą renginį padėta ant stalo. Fotografijoje senjora Carreno stovi tarp keturių Buenos Airių latvių tautiniais drabužiais, juodą suknelę persijuosusi Lielvardės juosta.

- Jūs daug pasakojat apie Latviją. Ar ir su Borgesu kalbėdavotės apie Latviją?

- O kaipgi. Apie latvius būdavo kalbama kaip ir apie kitus. Mes rengdavome įvairius renginius, skirtus mažosioms Rytų Europos tautoms ir kultūroms, ir jis dažnai juose dalyvaudavo. Pažiūrėkit į šį mažą tekstą apie rumunus. Borgesas jį parašė kaip įvadą kažkokiam bukletui apie rumunų kultūrą, bet tąkart leidyba sužlugo, ir tekstas liko pas mane. Po juo - Borgeso parašas. Nežinau, kaip latviai, bet lietuviai viename Borgeso tekste yra paminėti.

- Baltais Borgesas domėjosi labiausiai filologiniu požiūriu. Apskritai jis mokėsi daug kalbų, bet visomis kalbėjo blogai. Su viena senele vaikystėje kalbėjo ispaniškai, su kita - angliškai. Skaityti jis pradėjo vienu metu ir ispaniškai, ir angliškai. Jūs juk žinot, kad moksliškai įrodyta, jog sąvokos, kurias smegenys suvokia ligi septynerių metų, formuoja ir žmogaus charakterį. Todėl galima teigti, kad Borgesas buvo auginamas kaip anglas. Yra puikus pasakojimas apie pirmąsias jo knygas. Viena iš Borgesą auginusių tetų įeina į vaiko kambarį ir pamato jį gulintį lovoje ant pilvo ir kažką piešiantį. Ji sako: "Čiū, tu pieši katiną". Jis atsako: "Ne katiną, o Bengalijos tigrą". Jo mėgstamiausias rašytojas buvo Kiplingas.

Vėliau Šveicarijoje vidurinėje mokykloje jis turėjo mokytis prancūzų kalbos. Jis gerai skaitė ir rašė, bet žodžius tardavo taip netaisyklingai, kad jam net nenorėjo duoti diplomo, nepaisant gerų kitų dalykų pažymių. Ir pirmosios jo publikacijos pasirodė prancūziškai. Vokiškai Borgesas kalbėdavosi su draugais, o vėliau, kai buvo vyresnis, pradėjo mokytis kinų kalbos.

- Ar Borgesas galėjo skaityti tekstus kiniškai?

- Ne, man atrodo, jis niekada kinų kalbos kaip reikiant neišmoko. Jį traukė visų kalbų žodžius vartoti jų pamatinėmis reikšmėmis, kurių žmonės dažnai nežino arba yra užmiršę. Na, pavyzdžiui, "poeta" ispanų kalba reiškia "poetą", bet senovės graikams tai reiškė "darytoją". Esė apie Homerą Borgesas šią reikšmę iš graikų kalbos perkelia į ispanų. Tai tam tikra žodžio reikšmės vagystė.

- Kaip susipažinot su Borgesu?

- Kai aš dirbau universitete, jis atėjo į mūsų fakultetą skaityti paskaitų. Savo popierius jis mėgdavo padėti štai ten, ant to staliuko (rodo į mažą staliuką netoliese, gaubiamą prietemos). Bet susipažinom mes seniai, dar tada, kai jis buvo jaunas. Pirmąkart jį sutikau menininkės Elizabet Vrede namuose. Ji piešė Borgeso portretą. Negali sakyti, kad išoriškai Borgesas buvo patrauklus. Jis... kaip čia pasakius? Pernelyg apskrito veido, tarsi būtų patinęs. Bet metams bėgant pagražėjo. Užtat jo motina ligi pat žilos senatvės atrodė labai jauna. Tai buvo stulbinanti moteris! Išsilavinusi, inteligentiška, labai apsiskaičiusi. Ji pati viena išlaikė šešių žmonių šeimą. Borgesas dažniausiai turėdavo nedaug pinigų. Jis ypač skurdo paskutinėmis prezidento Perono valdymo dienomis. Net ir tada, kai buvo paskirtas Nacionalinės bibliotekos direktoriumi, uždirbdavo nedaug.

Kadangi jam pinigų vis trūko, jis pradėjo važinėti po aplinkines vietoves, gavo darbą mažame Teksaso universitete. Mes susitikom prieš jam išvažiuojant, nes aš norėjau į kasetę įrašyti jo mėgstamiausius eilėraščius, jeigu kas nors jam atsitiktų. Du buvo jam ypač brangūs: vienas - "Ribos", o antras - tas garsusis, kur jis dėkoja Dievui už tai, kad apako.

- Nuo kada Borgesas nebematė?

- Man atrodo, paskutinius 20 gyvenimo metų jis beveik nieko nebematė. Vis labiau ir labiau ako. Ir vis patetiškėjo. Su juo visuomet keliaudavo žmona. Jinai apžiūrėdavo vietoves ir jam apie jas pasakodavo. Ji buvo jo akys.

- Borgesas keisdavo gyvenamąsias vietas. Ar Buenos Airėse prie kurios nors, išskyrus Palermą, - vaikystės kvartalą, jis buvo itin prisirišęs?

- Jam ne butai, bet meilės buvo svarbios. Jis visada būdavo įsimylėjęs. Borgeso dėka visos moterys, kurios jam patiko, tapo įžymios. Jis jas pasiimdavo į keliones, veždavosi į seminarus ir paskaitas kitose šalyse. Gyventi kartu su akluoju Džordžu, kaip jį vadindavo draugai, buvo nesunku. Na, ką ten? Išėjus iš namų tereikėjo paprašyti ko nors nuvesti Džordžą į tualetą. Jis pats susitvarkydavo nieko daug nereikalaudamas.

Tiesą sakant, moterys jo nemylėjo, jį išnaudodavo. Tai buvo didžiausia jo nelaimė. Vieną tokį susižavėjimą aš prisimenu. Ji vadinosi Marija Estera Vaskes. Borgesas ją įvedė į aukštąją visuomenę, pasiimdavo į priėmimus, su visais supažindino, visaip jai padėdavo, kol ji galų gale pareiškė, kad susižiedavo su kitu. Borgesui širdis beveik plyšo, o jo motina pašėlo iš įsiūčio. Kai Borgesas gyveno Maipų gatvėje šalia San Martino parko, jis turėjo savo pasivaikščiojimo maršrutą, visada tą patį. Jis praeidavo pro meno galeriją ir prie metro stotelės požeminiame tunelyje atsisėsdavo gerti arbatos. Labai dažnai ten sėdėdavo su jaunomis draugužėmis ir kalbėdavosi. Jam patikdavo tamsios ir pustamsės vietos, nes ten jis jausdavosi patogiau ir drąsiau. Borgesas vedė du kartus.

Taip, bet tai buvo nesėkmingos vedybos. Jo pirmoji žmona buvo paprasta mergaitė iš La Platos - Elsa Astetė Millin. Borgesas ją mergino jaunystėje. Skambindavo ir skambindavo, bet jos motina visada atsakydavo, kad jos nėra namie. Vieną dieną jam liepė nebeskambinti, nes Elsa ištekėjusi. Borgesas labai nusiminė. Jie nesusitiko trisdešimt metų, bet paskui jis iš draugo netyčia sužinojo, jog Elsa tapo našle, ir vėl jai paskambino. Jie pradėjo draugauti. Kartą Borgesas pakvietė ją pasikalbėti į tamsiąją požemio arbatinę, o ten paklausė: "Ką tu atsakytum, jeigu paklausčiau to paties, ko paprastai vyras klausia moters?" Ji pagalvojo ir pasakė: "Taip".

- Kodėl ši santuoka buvo nesėkminga?

- Jie buvo visiškai skirtingi! Elsa buvo neišsilavinusi, knygų apskritai neskaitydavo. Ji Džordžą tiktai kankindavo. Pirmiausia ji norėjo tokių vestuvių kaip televizijos serialuose. Paskui privertė Džordžą persikelti į kitą butą. Borgesas norėjo pasilikti savo senajame name, nes ten apgraibomis žinojo visas vietas - kur yra virtuvė, kur kriauklė, kur laiptai. Bet Elsa išnuomojo kitą butą ir įrengė jį labai neskoningai - gerai, kad Borgesas to nematė. Vėliau, kai visi didžiausi Amerikos universitetai Džordžą kviesdavo į konferencijas, ji paslapčia iš anksto paskambindavo į katedrą ir sakydavo: "Ką jūs sau manot? Negi Borgesas važiuos skaityti paskaitų už tokį apgailėtiną honorarą?" Ji versdavo Džordžą važinėti iš vienos vietos į kitą ir be pertraukos dirbti. Atsimenu jį sugrįžusį. Jis buvo sulysęs ir pavargęs. Sėdėjo čia nukankintas kaip vargo pelė.

Kai Borgesas nusprendė vesti, jo motina buvo nusprendusi numirti. Bet vėliau, kai sutuoktinių gyvenimas darėsi vis labiau nepakeliamas, jis pradėjo dažniau ateidinėti pas ją į svečius. Ir vieną dieną tiesiog paliko žmoną, sakydamas: "Grįšiu pas mamą". Taip baigėsi jų santuoka. O motina, šitai matydama - tik pamanykit! - iš karto atgijo, pašoko ir nulėkė į banką Džordžo pinigų, kad jų nepasiimtų Elsa.

Antrąkart Borgesas vedė iki mirties likus 49 dienoms. Taip, Mariją Kodamą. Tai buvo jauna mergina, jo studentė, pusiau japonė. Ji tapo nuolatine Džoržo palydove. Man atrodo, ji apskritai neturėjo savo asmeninio gyvenimo. (Pabrėždama.) Žinot, yra tokių moterų, kurioms patinka tarnauti vyrams.

- Ką Kodama daro dabar?

- Uždirbinėja pinigus. Po Borgeso mirties ji gavo teisę leisti visas jo knygas ir dabar yra susikrovusi turtą. Ji sukūrė Borgeso vardu pavadintą fondą jauniems literatams remti ir organizuoja įvairius renginius. Tai dar viena moteris, kuri Borgeso sąskaita tapo įžymi.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]