LASS LITERATŲ KŪRYBA

Algimantas KATILIUS

Rudens melancholija

Ko begalinis liūdesys

Many kas rudenį prabunda?..

Kodėl turiu aš išklausyt

Bemirštančios gyvybės skundą?..

Bekrintančias žvaigždes surinkt?..

Akim žydrynę išlydėti?..

Vienatvę rankom apkabint?..

Ir pasitikti šaltą lietų?

Tos gailios ašaros dangaus

Manąsias pamažu išspaudžia,

Pro jas net gervių nematau,

Kaip jos vorelėm iškeliauja.

Tik klyksmą veriantį girdžiu,

Gal gervių? Gal gyvybės skundo?..

Gana!.. Aš žiedlapius skleidžiu!..

Many pavasaris prabunda.

Autoportretas

Tamsa, tamsa, tamsa, tamsa -

Širdy pašautas paukštis klykia...

Tetrokštu vieno visada -

Save ir tamsą sudraskyti...

Tegu nutrenkia ir žaibai,

Tik leiskit ugnį pamatyti!

Sakau be pozos atvirai -

Many įsiutęs liūtas slypi...

Tamsa, tamsa, tamsa, tamsa -

Aš privalau susitvardyti...

Kad negailėtų niekada,

Aš juokdariu nusitapysiu.

Gyvenimo greitis

Dar tiek daug žalumos,

Dar nebuvo šalnos,

Dar rugsėjis tiktai prasidėjo,

O po mano langais

Gryno aukso plaukais

Po nakties verkti klevas pradėjo.

Tai kodėl taip anksti

Pirmą lapą meti?

Gal per daug tu žaliuoti

Skubėjai?..

Gal ir tu kaip žmogus,

Kuris gena metus,

Daug greičiau prie duobės

Priartėja?..

Nebylus tu, tyli,

Bet vėl lapą meti.

Gal tų žodžių visai ir nereikia...

Jei žaliuot, tai žaliuot,

Jei gyvent, tai kovot,

Per gyvenimą skrist, o ne eiti...

Vienatvė

Užšalo upės, ežerai,

Tik neužšąla jausmo jūra...

Nuo skausmo kruvini purslai

Lediniame krante sugūra...

Kiek daug pasaulyje širdžių,

Kurias vienatvės speigas stingdo,

Ir klausinėjančių žmonių, -

Ar kas šioj žemėje laimingas?

O gal mūs laimė jūrom būt

Ir ilgesį beribį jausti?

Todėl tiek daug liūdnų dainų,

Jose tiek daug vienatvės skausmo...

Žiedas

Paklausyki, jaunute vyšnele,

Pasipuošus žiedeliais baltais,

Tokia pat buvo mano mergelė,

Tik veidelis spindėjo rausvai.

Ant pavasario žirgo užsėdę,

Mes gyvenimo kloniais žaliais

Lėkėm šuoliais, ir juokėsi gėlės,

Ir mes patys dar buvom žiedai.

Nutrūktgalve, sparnuota jaunyste,

Suprantu, ko taip greit praskridai -

Lengva klysti ir lengva sugrįžti,

Ir tikėti šventais pažadais!

O dabar spinduliuoja tik žiedas

Su vaivorykščių lapais plačiais...

Bet tos ašaros rieda ir rieda,

Ir prie žiedo prieit nematai...

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]