SPORTAS

Henrikas STUKAS

PRAEITIS IR ATEITIES VIZIJOS


LASF logotipasLietuvos aklųjų sporto federacija (LASF) šiemet mini gražią sukaktį: prieš penkiolika metų ji priimta į Tarptautinę aklųjų sporto asociaciją (IBSA). Per šį laikotarpį neregiai ir silpnaregiai sportininkai tarptautinėse varžybose iškovojo daug įspūdingų pergalių: laimėti 31 aukso, 24 sidabro, 25 bronzos medaliai - Europos čempionatuose. Pasaulio sporto pirmenybėse iškovoti 4 aukso, 9 sidabro ir 13 bronzos apdovanojimų. Parolimpinėse žaidynėse iškovota 8 sidabro ir 13 bronzos medalių.

Tarptautinėse sporto arenose iškovotos pergalės neatvėsino mūsų sąjungos narių noro siekti gerų sportinių rezultatų. Savo sveikata ir fiziniu grožiu besirūpinančius akluosius ir silpnaregius vienija sporto klubai. LASF duomenimis, 2006 m. pradžioje klubams priklausė 551 asmuo, turintis regos negalią.

 

Nuo ko viskas prasidėjo

1988 m. tarptautiniame golbolo turnyre Lietuvai atstovavo: (iš kairės) V.Girnius, B.Gintalas, R.Šimkus (treneris), V.Bubnys, J.Buivydas, S.Blyža, A.Montvydas (nuotr. nėra).O viskas prasidėjo nuo 1988-89 metų, kada mūsų sąjungos sportininkai, siekdami atstovauti Lietuvai kaip savarankiškai valstybei, jau nebenorėjo dalyvauti TSRS rinktinėse. Jų pavyzdžiu pasekė Estijos bei Latvijos neregiai ir silpnaregiai sportininkai. Tuometiniai invalidų sporto funkcionieriai stengėsi, kad "nepaklusnių" respublikų sportininkai invalidai pasijustų varžybų vakuume. Aklųjų sporto vadovams teko ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Pradėta bendradarbiauti su Baltijos šalimis - jų sportininkai varžydavosi vieni su kitais.

Tuometinio Lietuvos aklųjų sąjungos pirmininko Juozo Dzidoliko pastangomis 1990 metų sausio 26 dieną Vilniuje įvyko LASF steigiamoji konferencija. Naujos, savarankiškos organizacijos vadovu vienbalsiai išrenkamas J. Dzidolikas. Jis prisimena: "Pats į sporto vadovus nesiveržiau. Man pakako užimamų pareigų. Neslėpsiu, aktyviai domėjausi sportu. Pats sportavau. Buvau TSRS dviračių tandemų čempionas. Šiauliuose rūpinausi neregių bei silpnaregių sveikatingumu. Atvykęs į Vilnių šios veiklos neapleidau. Štai 1988 metais teko organizuoti tarptautines golbolo varžybas. Kaip sporto vadovas patirties sėmiausi važinėdamas po svečias šalis. Atmenu susitikimą Taline su švedu, kuris rūpinosi neįgaliųjų sportu. Jis man papasakojo apie Švedijos neregius sportininkus. Vėliau tuometiniame Leningrade susitikau su IBSA prezidentu. Iš jo sužinojau daug vertingos informacijos apie pasaulines neįgalius sportininkus vienijančias organizacijas bei sporto klubus. Tada ir pradėjau rinkti žinias apie neįgaliųjų sporto federacijas, jų struktūrą, finansavimą bei veikimo principus. Domėjausi, kaip kitos valstybės remia neįgaliųjų sportą. Lankydamasis Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, be kitų dalykų, domėjausi neregių sporto reikalais. Įsitikinau, jog jie daug toliau pažengę negu mes. Taip man atėjo mintis įsteigti aklųjų sporto federaciją. Tada ir prasidėjo pats įtempčiausias darbas. Reikėjo įtikinti ne tik sporto funkcionierius, bet ir tuometinį mūsų sąjungos prezidiumą. Iš pradžių buvau apkaltintas aklųjų organizacijos skaldymu. Daugelis bijojo "draugijos draugijoje", tai yra naujos visuomeninės organizacijos įsteigimo jau egzistuojančioje struktūroje. Smagu, kad atsirado blaiviai mąstančių ir ši idėja buvo įgyvendinta."

1990 metų sausio 26 dieną įkuriamas ir Lietuvos parolimpinis komitetas. Parengiami ir svarstomi įstatai, kuriuos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įregistruoja tų pačių metų rugsėjo 14 dieną.

Visuomenėje šie žingsniai sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Daug kas iš tuometinių sporto vadovų šaipėsi ir pranašavo greitą naujos organizacijos žūtį. Ir iš tiesų pirmaisiais veiklos metais sprendžiami LASF įsitvirtinimo ir išlikimo klausimai. Labiausiai stokojama lėšų. Paramos kreipiamasi į Vyriausybę. 1991 metais pirmą kartą iš valstybės biudžeto gaunama šiek tiek lėšų. Tačiau didžiausios paramos naujoji sporto federacija sulaukia iš LASS.

1990 metais buvo kreiptasi į Tarptautinę aklųjų sporto asociaciją su prašymu būti priimtiems į šią organizaciją. Deja, užsienio aklieji neskubėjo į savo gretas priimti naujos narės. Teigiamas atsakymas buvo gautas tik po metų. "Pasaulis neskubėjo mums atverti glėbio. Demokratinės šalys stebėjo Lietuvoje vykstančius permainų procesus, bet remti neskubėjo. Dar tuo metu Sovietų sąjunga gyvavo, tik viena respublika nusprendė pasukti savu keliu. Situacija pasikeitė, kai pasaulis pradėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. 1991 metais IBSA sesija vyko Maskvoje. Šią palankią situaciją nutarėme išnaudoti. IBSA vadovų paprašiau dalyvio teisių. Gavęs sutikimą bematant išskridau. Sesijos metu teko daug diskutuoti ir įrodinėti apie mūsų pasirengimą tapti IBSA nare. Matyt, argumentai buvo svarūs, mūsų sporto federacija buvo priimta į tarptautinės organizacijos gretas," - prisiminė Juozas Dzidolikas.

1991 metais pirmą kartą aklieji ir silpnaregiai sportininkai šalies garbę gynė IV pasaulio lietuvių žaidynėse, Europos lengvosios atletikos čempionate.

Esminių pokyčių federacijos darbe įvyko po antrosios konferencijos 1992-ųjų metų vasario 5 dieną. Tada LASF prezidentu išrinktas Raimundas Šimkus. Konferencijoje buvo karštai ginčijamasi dėl tolimesnės veiklos krypčių. Sprendžiamas klausimas, ar sportui būti masiniam ar profesionaliam? Naujiems vadovams teko ieškoti rėmėjų, nes LASS centro taryba sporto reikalams negalėjo skirti pakankamai lėšų. Į neregių kreipimąsi vieni po kitų pradėjo atsiliepti rėmėjai.

1992 metais LASF pripažino visas pasaulis. Sportininkai galėjo dalyvauti visose tarptautinėse varžybose. Tuo metu vyko IX pasaulio aklųjų šachmatų olimpiada, kurioje rungėsi 33 šalių atstovai. Lietuviai joje iškovojo 20 vietą. Svarbios buvo IX parolimpinės žaidynės, vykusios Ispanijoje, Barselonoje. Jose Sigita Markevičienė pasiekė unikalų rezultatą: lengvaatletė iškovojo keturis parolimpinius medalius. Minėtinos ir 1994 metų liepos 19-29 dienomis vykusios Pasaulio invalidų žaidynės. Jose dalyvavo 70 šalių sportininkai. Pagal pelnytus apdovanojimus mūsų šalies atstovai užėmė dvyliktą vietą. Be lengvaatlečių, į tarptautinę areną iškopė golbolininkai ir dziudo meistrai. Imtynininkai pirmą kartą dalyvavo atvirame Vokietijos aklųjų dziudo čempionate. Ten iškovoti du aukso medaliai.

 

Neregius sportininkus vienija sporto klubai

Pirmieji sporto klubai įsteigiami 1992 metais, remiantis Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Sporto klubai veikia šešiuose didžiausiuose šalies miestuose: Kaune - "Mes", "Sveikata"; Klaipėdoje - "Pamarys"; Panevėžyje - "Šviesa"; Šiauliuose - "Perkūnas"; Utenoje - "Vyžuonaitis"; Vilniuje - "Šaltinis" ir "Šarūnas". Tik įsikūrę sporto klubai neturėjo jokio turto. Dažniausiai glausdavosi LASS priklausančiose patalpose. Palaipsniui sporto klubai tvirtėjo, įgijo nuosavo turto: patalpų, sporto inventoriaus ir t.t. Pasak LASF prezidento Raimundo Šimkaus: "Sporto federacija koordinuoja visų klubų darbą. Juose ugdomi aukšto meistriškumo sportininkai. Per pastaruosius dešimt metų vienas iš pagrindinių LASF siekių - mokamų trenerių darbas klubuose. Anksčiau treneriai dirbo visuomeniniais pagrindais. Šį siekį pavyko realizuoti tik 2005 metais. Dabar trenerių darbas yra mokamas."

Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas, LASF vykdomojo komiteto viceprezidentas, sporto klubo "Sveikata" pirmininkas Vytautas Girnius, vertindamas LASF nuveiktus darbus, teigė: "Mūsų sporto federacija prieš penkiolika metų pasirinko teisingą veiklos kryptį. Ji organizuoja neregių bei silpnaregių sportininkų varžybas. Aišku, visą juodą darbą atlieka sporto klubai. Deja, jų veikloje ne viskas yra gerai. Manęs netenkina dabartinis finansavimas. Visi LASF klubai priklauso savivaldybėms. Jos rūpinasi šių klubų veikla bei lėšomis. Savivaldybės šia linkme dirba labai nenoriai. Dėl kiekvieno cento tenka kovoti. Daug kas priklauso nuo klubo vadovo asmenybės, jo ryšių, mokėjimo susitarti su vietine savivaldybe. Ne be reikalo paminėjau žodį asmenybė. Štai Šiaulių sporto klubui pradėjo vadovauti Remigijus Bagdonas. Jo dėka sporto klubas "Perkūnas" iš atsiliekančio tapo pirmaujančiu."

Sporto klubai, vadovaujami LASF, stengiasi, kad į sportinę veiklą būtų įtraukta kuo daugiau neįgaliųjų. Norintiems sportuoti siūloma dešimt sporto šakų. Aktyviausiai kultivuojama lengvoji atletika. Šioje sporto šakoje pasiekta daug puikių, net stulbinančių rezultatų. Taip pat propaguojamas plaukimas, slidinėjimas, turizmas, dviračių tandemų sportas, dziudo, šachmatai, šaškės.

Tarp neregių taip pat populiarios orientavimosi varžybos. Jos rengiamos miškingose vietovėse. Trasos ilgis yra septyni kilometrai. Neregys distanciją privalo įveikti vienas. Tik tuo atveju, jei sportininkas išklysta iš trasos, jam padeda teisėjai. Tokios varžybos neturi analogų pasaulyje.

Dar minėtina nauja sporto šaka - showdown'as. Tai neregių stalo tenisas. Tiesa, ji populiari tik tarp moksleivių ir kultivuojama "Šarūno" sporto klube, kuriame yra specialus stalas bei kita reikalinga įranga. Jau surengtas pirmasis showdown'o čempionatas. Tikėtina, kad ir kituose miestuose neregiai bei silpnaregiai susidomės šia sporto šaka.

 

LASF perspektyvos

LASF ateitis priklauso nuo jaunų sportininkų. Mūsų sporto veteranai, ilgą laiką garsinę Lietuvą pasaulyje, - neamžini. "Kol kas LASF branduolį sudaro patyrę sportininkai. Aišku, jų jėgos nėra beribės. Kažkada jie turės pasitraukti. Jų vietą užims jaunimas. Jiems yra rengiamos žaidynės. Deja, siekti aukšto meistriškumo ne kiekvienas ryžtasi. Priežastis - patyrusių trenerių stoka bei chroniškas pinigų stygius. Juk pasaulyje sportas yra profesionalus. Ne išimtis ir neregių sportas. Norint pasiekti gero sportinio meistriškumo reikia išlieti daug aitraus prakaito ir sportuoti ne vienus ar dvejus metus. Lietuvoje iš sporto pragyventi neįmanoma. Jeigu nori profesionaliai sportuoti, turi daug ką aukoti: laisvalaikį, šeimos lėšas. Norint siekti gerų sportinių rezultatų vien tik visaverčiam maistui, maisto papildams, medikamentams per mėnesį reikia skirti maždaug tūkstantį litų," - teigė Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas V. Girnius. Kiek optimistiškiau V. Girnius vertina Lietuvos golbolininkų perspektyvas. "Mūsų golbolo rinktinė nuolat pasipildo jaunais sportininkais. Deja, nesulaukėme nė vieno sportininko, kuris mokosi integruotai," - apgailestavo V. Girnius. Įvertindamas Lietuvos neregių ir silpnaregių sportininkų ateities galimybes, pašnekovas teigė: "Jeigu neatsiras sporto fanatikų, kitose parolimpinėse žaidynėse dalyvaus vos keli mūsų sportininkai. Derėtų ieškoti perspektyvių sporto šakų. Viena iš perspektyviausių - plaukimas. Štai Baltarusijos aklieji tai suvokė. Jų mokyklose dirba profesionalūs plaukimo treneriai. Rezultatų ilgai nereikėjo laukti. Baltarusijos plaukikai beveik kiekvienose plaukimo varžybose laimi po keliolika medalių. O ką - mes prastesni?"

LASF ir kitos neįgaliųjų sporto federacijos pasiekė, kad būtų priimtas toks Vyriausybės nutarimas: už gerus sportinius pasiekimus neįgalieji sportininkai, iškovoję prizines vietas Pasaulio bei Europos čempionatuose ir parolimpinėse žaidynėse, nuo 2007 metų 12 mėnesių gaus stipendijas ruoštis kitoms tarptautinėms varžyboms.

Sveikiname sportininkus, jų trenerius, linkime sėkmingų startų visose visų valstybių ir visų žemynų sporto arenose.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]