LASS XVII SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS

Adolfas VENCKEVIČIUS

ĮSTATYME IR ŠALIA

Vartau rankose nukentėjusio asmens teisinio statuso pažymėjimą. Aš jį jau turiu nuo 1999 metų gegužės mėnesio, taigi jau septyneri metai. Vos nepraradau. Ne, buvau pamiršęs, kur pasidėjau: mat jis man gavus pasirodė labai svarbus ir maniau, kad tai šen, tai ten gali prisireikti. Todėl užkišau už paso viršelio, kad su savimi turėčiau, ir užmiršau. Kaip neužmirši, kad jis pasirodė niekam nereikalingas. Kodėl taip atsitiko? Iš tikrųjų - kodėl? Juk įstatymui, pagal kurį išduotas pažymėjimas, tuoj bus dešimt metų. Tokia sukaktis bus kitąmet birželį. Jis buvo priimtas 1997 metais birželio 30 dieną ir vadinasi "Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas". Įstatymo pavadinimas gražus ir nieko bloga nežadantis. Pats įstatymas jau visai kas kita - jis, sakytum, lūžta pusiau - atsiranda gerieji nukentėjusieji ir blogieji. Taip atsitinka dėl politikos ir politikavimo. Gerieji nukentėjusieji ir išvardinti ketvirtame, penktame ir šeštame straipsniuose, o blogieji - septintame, kuris ir pavadintas "Kiti nuo okupacijų nukentėję asmenys". Vadinasi, kiti, kuriuos paminėti lyg ir reikia, kad įstatymas būtų pilnas, bet daugiau nieko. Atrodytų, kad septinto straipsnio kitiems nors kiek kompensuoti žalą nebuvo ir manoma. Gal ir ne taip, gal buvo norėta pasižiūrėti, kiek valstybei kainuos gerųjų kompensacija, o tada atsigręžti ir į tuos "kitus". Kaip rodo šių metų įvykiai, atsigręžti vargu ar pasiseks.

Dar pernai Seimo Naujosios sąjungos frakcija kreipėsi į Socialinio aprūpinimo ir darbo ministeriją prašydama, kad jai praneštų, kiek yra žmonių, kurie turi pagal septintą straipsnį nukentėjusiųjų nuo okupacijų teisinį statusą. Ministerija tokių žinių neturėjo. Jos buvo Genocido ir rezistencijos centre. Kaip ten bebūt buvę, tokios žinios buvo gautos. Pasirodė, jog tokių žmonių yra 15 000. Seimo Naujosios sąjungos frakcija savo prašymą grindė valstybinių pensijų tiems žmonėms suteikimo reikalu. Taip prasidėjo šioks toks judėjimas ir dėl blogųjų nukentėjusiųjų. Bet tas judėjimas judėjimu ir liko. Pakenkė, daug kas pakenkė: koalicijos ir Vyriausybės griūtis. Pagaliau sujudo politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie ėmė reikalauti, kad būtų padidintos jų valstybinės pensijos. Kad yra ir daugiau nukentėjusiųjų, politiniams kaliniams ir tremtiniams nerūpėjo. Suprantama, jie savais ir tesirūpina, nors galėtų būti ir kitaip. Juk ten žmonės ne tik nukentėję, bet ir daugelis buvę kovotojai. Susidėsčiusi padėtis Seime, mažumos Vyriausybės kūrimas jiems padėjo. Birželio 22 dienos įstatymu minimali valstybinė pensija nuo 2007 m. sausio pirmos didinama 24 litais ir bus 172 litai. Šis padidinimas, valdiškai kalbant, pareikalaus iš biudžeto nuo 25 iki 30 milijonų litų. Maždaug tiek pat prireiktų, jei būtų skirtos pagal septintą straipsnį nukentėjusiesiems valstybinės pensijos. Taip ir atsitiko, kad vieniems nieko, o kitiems dar geriau. Vadinasi, mums, septinto straipsnio vargšeliams, sulaukti kokios nors kompensacijos vargu ar pasiseks, nes išvardytųjų ketvirtame, penktame ir šeštame straipsniuose kažin ar sumažės apetitas. Štai ir dabar, kaip teigė Algirdas Sysas per vieną pokalbių laidą "Žinių radijuje", jau yra Seime dokumentas, kuriame prašoma skirti pensijas ir tos grupės nukentėjusiųjų broliams ir seserims. Pokalbyje dalyvavo ir Seimo narys Povilas Jakučionis. Jis nepaneigė A. Syso žodžių. Matyt, teisybė, kad taip yra. Įdomu būtų sustatyti į vieną gretą tuos nukentėjusiųjų brolius, seseris ir nukentėjusiuosius, kurie teisinį statusą yra gavę pagal septinto straipsnio pirmą punktą A papunktį, t. y. buvo suluošinti ar sužaloti. Kurie atrodytų labiau nukentėję? Galimas dalykas, kad ir čia lemtų politika ir ja naudojimasis, o suluošinties ar sužalotiems tik papolitikavimas. Liūdnoka, kad taip. Lyginimas lyginimu, bet, rodos, svarbiausia yra kovoti, rašyti, minti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vyriausybės, Seimo slenksčius, telkti globėjus, be kurių ką nors padaryti vargu bus įmanoma. Ketvirto, penkto ir šešto straipsnio nukentėjusieji turi galingą globėją - Tėvynės sąjungą, tik gaila, kad tas globėjas kitų nemato.

Dėl pasirūpinimo savimi ir mes patys esame šiek tiek kalti - kompensacijos ieškojome ne ten, kur reikia. Gal ir ten, tik jokios vilties nebuvo ją gauti. Vokietija pinigais nesišvaistė ir į tokius kaip mes - karo vaikus, jokio dėmesio nekreipė, nors iš tikrųjų ji kalta, kad mes likome sužaloti. Vokietiją už skvernų tampyti pradėjome, kad ir nesmarkiai, tuoj po nepriklausomybės ir į atsiradusį "Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 - 1990 metų okupacijų teisinio statuso" įstatymą bemaž nekreipėme dėmesio. Keistoka, ar ne?

Aš buvau nustebęs, kai sužinojau, kad nukentėjusių teisinio statuso pažymėjimus pagal septinto straipsnio pirmą punktą A papunktį "suluošinti ar sužaloti", tėra gavę tik 74 žmonės. Teisybė, kreipėsi daugiau - septyniems ar devyniems toks statusas nebuvo pripažintas. Ir vis tiek kreipėsi nedaug, net ne visi LASS nariai. Pirmą sykį suluošintų buvo užregistruota 110, o antrą sykį, kada registravo LASS centro taryba, surasta buvo daugiau - net 127 žmonės. Tada LASS centro taryba kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, kad ta padėtų, pasiteirautų Vokietijos vyriausybės, kokie kompensacijos reikalai. Atsakymas buvo neigiamas. Į Vokietijos vyriausybę buvo kreiptasi ir anksčiau, ir ne sykį per Vokietijos pasiuntinybę Lietuvoje, bet atsakymo nebuvo arba šį tą pats pasiuntinys paaiškindavo.

Žinojau būdą, kaip kompensaciją iš vokiečių išgauti, bet nesiryžau, ir kažin ar kas būtų ryžęsis. Maniau, kad reikia važiuoti į Vokietiją ir suderinus su vokiečių vyriausybe pavaikščioti po vokiečių įmones, įstaigas prašant pagalbos nuo karo nukentėjusiems vaikams. Po milijoną nebūt išėję, bet po nemažą sumelę gal būtų sudėję.

Taip svarsčiau nežinodamas nei vokiečių dosnumo, nei ar Vokietijos vyriausybė būtų tokią veiklą leidusi. Atgrasė mane net nuo tokio pabandymo tai, kad ši veikla buvo panaši į elgetavimą, buvo žeminanti - žemino ir patį rinkėją, ir Lietuvą. Be to, labiausiai bijojau būti apkaltintas, kad iš to "prabagotėsiu" - šitokio likimo būtų bet kas susilaukęs.

Taigi pabudome per vėlai, per vėlai pamatėme, kad rankose turime niekam nereikalingus pažymėjimus. Pasakyčiau, kad praleidome progą ir gal ne vieną. Ką reikia daryti, aš jau minėjau, nes kurie veikia, vis šį tą pasiekia. Taip yra atsitikę su perkeltaisiais asmenimis. Jie atakuodami svarbiausias Lietuvos įstaigas pasiekė, kad ir jiems būtų skiriama kompensacija ir nuo 2005 metų liepos mėnesio gauna valstybines pensijas. Teisybė, ne visi perkeltieji, o tik tie, kurie buvo perkelti pagal fašistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos susitarimą.

Kada tokia proga buvo mums, aš pasakyti negalėčiau, bet žinau, kad kas stengiasi, tas laimi. Ir toks pavyzdys yra. Perkeltieji asmenys išsikovojo kompensacijas. Jie valstybines pensijas pradėjo gauti nuo 2005 metų liepos mėnesio, t. y. nuo pernai.

Perkelti iš vietos į vietą Lietuvoje jau po karo dar nieko negauna. Įdomu pastebėti, kad po jų jau būtume mes, tie suluošinti ar sužaloti. Žinoma, jei kas iš eilės punktą po punkto vykdytų. Panašiai gali ir atsitikti, nes šiokių tokių prielaidų yra. Pirmoji, kad mūsų mažai. Aišku, kad vos tik bus pradėtos gauti valstybinės pensijos, tų suluošintųjų smarkiai padaugės, bet turbūt ne daugiau kaip koks šimtas ar du. Kita gera prielaida yra, kad septynioliktasis LASS suvažiavimas kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, Seimą ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją atkreipdamas dėmesį į pamirštus nuo okupacijų ir jokios kompensacijos negaunančius LASS narius. Šiaip ar taip, didelė parama. Teisybę sakant, mes užtarėjų turime ir tarp Seimo narių, kurie galėtų inicijuoti reikalingą dokumentą. Kad tik neužsnūstume ar net neužmigtume!

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]