TAI ĮDOMU

SEANSAS SU PRAMOGOMIS

Kino teatruose neprigijo drebančios kėdės, pedikiūrininkai, seansai neregiams, staliukai bokalams, bilietų automatai.

Įvykis! Jau galima savo akimis trimatėje erdvėje pamatyti tai, ką matė amerikiečių astronautai vaikščiodami mėnulyje. Pats rimčiausias bandymas sukurti tikrą trimatės erdvės filmą yra kinas "Puiki dykynė. Pasivaikščiojimas mėnulyje." Taip bent teigia reklaminei kampanijai pasitelkę aktorių Tomą Henksą jo kūrėjai. Kyla klausimas, kodėl trimačių kino juostų nekuria režisierius Stivenas Spielbergas. Atsakymas paprastas: kinas - labai konservatyvi institucija. Visi svarbiausi su kinu susiję atradimai buvo padaryti prieš šimtą metų. Vieni jų prigijo, kiti - ne. Prie tų atmestųjų priskirtinas ir trimatis kinas. Ir taip liko iki šių dienų.

Žiūrovui patinka iliuzija, kad tai, ką jis mato, vyksta iš tikro. Tačiau tik iki tam tikros ribos. Spalvos, stereo garsas, didžiulis ekranas - taip. Trimatės erdvės įspūdis - to jau per daug. Pirmąjį filmą su trimatės erdvės įspūdžiu žmonės pamatė dar 1915 metais Niujorke. Pagrindinį vaidmenį jame atliko... Niagaros krioklys. Nuo 1977 metų trimatės erdvės kiną galima žiūrėti ir be specialių tam reikalui akinių. Tai daryti įgalino tarybiniai mokslininkai, trimačiam kinui rodyti pasitelkę lazerius. Tačiau abu išradimai šalininkų stokoja, nes viskas jų dėka atrodo labai jau tikroviškai.

Panašus likimas ištiko ir "kvapų kiną". Išradingas kino rodytojas iš Pensilvanijos dar 1906 metais, rodydamas reportažą apie rožių parodą, salėje iškabinėjo kvepalais suvilgytas vatos juostas. Pučiamas kvapas pasklido po visą salę. Kiną su "pakratymais" pirmieji pradėjo naudoti amerikiečiai dar prėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Rodant žemės drebėjimą žiūrovų krėslai imdavo drebėti. Tokiuose seansuose salėje budinčiam gydytojui darbo netrūkdavo. Pasitaikydavo ir širdies infarktų. Kino iliuzija tapdavo pavojingai reali. Todėl nuo tokių kino efektų buvo tam kartui atsisakyta.

Kinas atmetė ir daugybę paprastesnių naujovių, pavyzdžiui, tokių, kurios blaškė žiūrovų dėmesį. Šis sąrašas gana ilgas. Neprigijo ir 1907 metais pirmą kartą šalia kino salės įrengta skaitykla. Joje anksčiau į kino teatrą atėjusiems žiūrovams siūlyta skaityti knygas ir žurnalus. Nesėkme baigėsi ir 1908 metų bandymas Berlyne, kai kino salės kėdžių atkaltėse buvo įrengtos lentynėlės alaus bokalui: kartkartėmis atsitikdavo taip, kad alaus bokalą filmo siužeto paveiktas žiūrovas pastatydavo ne ant lentynėlės, o žemiau eile sėdinčiam žiūrovui ant galvos.

Kine darbo neteko ir pedikiūrininkai. Praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį Niujorko "Capitol" kino teatre dirbo visas būrys pedikiūrininkų. Paslaugą suteikti ypač sunku būdavo rodant aštraus siužeto kiną. Įsitraukę į veiksmą žiūrovai labai dažnai judindavo kojas. Nepavykus su pedikiūrininkais, bandyta įdarbinti komentatorius. Trys Niujorko kino teatrai bandė rengti seansus neregiams. Neregiams būdavo išdalijamos ausinės. Jos buvo prijungtos prie žiūrovo kėdės, o kvalifikuotas specialistas pasakojo tai, kas dedasi ekrane.

Nepasiteisino ir telefoninės paslaugos. 1914 metais Niujorko kino teatre "Sandt" žiūrovams buvo žadama, kad kino seanso metu bus priimami žiūrovams skambinusių žmonių skambučiai. Tereikdavo skambučio laukiančiam žiūrovui bilietų pardavėjui maždaug nurodyti savo sėdėjimo vietą. Išklausęs skambučio, bilietų pardavėjas į tamsą, maždaug kur sėdi konkretus žiūrovas, šaukdavo pranešimo turinį. Tačiau pakako visai salei girdint pasakyti porą komercinių paslapčių, susitarimų apie pasimatymus, ir paslauga "mirė". Niekur pasaulyje neprigijo bilietų į kiną pardavimo automatai, nors Niujorke jie bilietus pateikdavo suvyniotus į skoningą servetėlę. Neprigijo ir 1946 metais taikytas Beverly Hils reikalavimas prieš einant į kino salę bilietų pardavėjui palikti ginklą.

Be atgarsio liko ir Londono pastoriaus Vilsono Carlisle'o bandymas sekmadienį per mišias rodyti moralę keliančio turinio filmus. Iš bandymų kiną rodyti po atviru dangumi taip pat nekas liko. Šis kino žiūrėjimo būdas dar gyvas Kalifornijoje (JAV), kur yra tinkamos klimato sąlygos, automobiliai su atverčiamu stogu ir paprotys per pirmą pasimatymą susitikti ant užpakalinės automobilio sėdynės. Užtat kinas prigijo viešajame transporte. Pirmą kartą tai atsitiko 1913 metais Transsibiro geležinkelyje. Bilietas tais laikais kainavo 50 kapeikų.

Nepavyko ir bandymas žiūrovus rūšiuoti. Pirmas britų didelis kino teatras, pavadintas 1200 Gem (1200 asmenų), 1908 metais pastatytas kurorte Great Yarmouth. Licenciją statybai sumanytojai iš vietos valdžios gavo tik su sąlyga, kad išjungus šviesą seanso metu vyrai ir moterys sėdės atskiruose sektoriuose. Bet kokių įtarinėjimų šešėlis neturėjo kristi ant į kurortą pasigydyti atvykusių garbingų damų. Žiūrovų segregacijai nepritarta ir labiausiai tam tinkančiais atvejais: net iki praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio Australijoje dalis žiūrovų būdavo atskiriami garsui nepralaidžia stikline siena. Už jos norėta pasodinti chroniškus alkoholikus ir tuos, kuriems kinas - puiki vieta pramogai: ir kiną pamatai, ir atsigeri kaip žmogus. Tačiau geriančiųjų orgijos įdomumu dažnai lenkdavo tai, kas buvo rodoma ekrane, todėl ir šio sumanymo teko atsisakyti.

Kino istorijoje savo žodį tarė ir pažangos nepripažinę kino teatrai. Lancashyre grafystės Royton mieste esantis kino "Elektra" savininkas, nesidomėdamas, kad atsirado kinas su garsu, net iki 1935 metų rodė begarsius kino filmus, kol nesibaigė jų repertuaras. Tačiau kituose kino teatruose taip atsitikdavo ne dėl teatro savininko užgaidos, o dėl to, kad paprasčiausiai trūkdavo garso atkūrimo technikos. Šioje srityje nepralenkiami Tailando kinematografininkai: begarsį kiną jie kūrė net iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidurio.

Tačiau kine ne viskas buvo atmesta. Kai kas ir prigijo. Greitai, tačiau su dideliu pasipriešinimu, prigijo kylančios žiūrovų salės grindys. Jau 1908 metais Anglijoje žiūrovai už vietas ant pakilimo turėjo mokėti brangiau, nors tam labai nepritarė. Jie manė, kad kur kas maloniau yra sėdėti pirmoje eilėje ir bandyti išsisukti nuo į žiūrovus atlekiančio garvežio. Kiną jie laikė dar vienu cirko numeriu.

Nuo pat kino teatrų atsiradimo neatskiriamu palydovu tapo bufetas, net restoranas. Anglų ir amerikiečių kino teatruose buvo įprasta daryti pertrauką vaišėms - kava ir bandelė su sviestu. Anglijoje ji kainavo šilingą ir šešis pensus.

Niekas nesipriešinimo ir oro gaivinimo sistemos įvedimui. Pirmą kartą tai padaryta Čikagoje (JAV) "Central Park Teatre" kino teatre. Kartais šio tikslo buvo siekiama ir aplinkiniais keliais: amerikiečių žurnale "Moving Picture World" buvo rašoma, kad praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje kai kurių Kinijos uostų kino teatruose po kiekvieno kino epizodo buvo daroma trumpa pertraukėlė, per kurią žiūrovas mesdavo rankšluostį tarp kėdžių praėjime esančiam kino teatro darbuotojui, kad jis, suvilgęs jį lediniame vandenyje, taip pat žaibiškai atmestų jį atgal.

Labai greitai pritarimo sulaukė kino teatrai gigantai ir liliputai. Didžiausias iki šiol kino teatras pastatytas 1927 metais Niujorke. 6214 žiūrovų talpinęs "Roxy" atsiėjo 12 mln. dolerių. Jame, kaip geroje gamykloje, dirbo 300 darbuotojų. Iš jų - 16 operatorių ir 110 muzikantų. O tuo metu Kuboje Colon mieste veikė kino teatras "Miramar". Jame tilpo tik 25 žiūrovai. Montanos valstijoje esančiame Silver Star miestelyje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje gyveno 75 gyventojai. Dėl šių 75 potencialių žiūrovų kovėsi net du kino teatrai. Nors abiejuose kino teatruose iš viso buvo 126 kėdės. Tačiau biznis klestėjo net kelerius metus. Reikjavike (Islandija) neblogai verčiasi kino kompleksas "Biohoellin". Jame yra net šešios salės po 17 kėdžių žiūrovams kiekvienoje. Gal būtent tiek ir reikia?

Beje, kino teatruose taip pat atsisakyta ekskursijų į operatoriaus kambarį po seanso. O tokios ekskursijos buvo rengiamos pirmuosiuose kino teatruose Amerikoje dar XIX amžiaus pabaigoje. Už trumpų siužetų "Bangos plakasi į Doverio krantus", "Našlė Jones. Pirmasis bučinys" pasižiūrėjimą tekdavo sumokėti dešimt centų. Dar už dešimt centų buvo galima pamatyti, kaip operatorius paveikslėlius priverčia judėti. Tačiau kino siužetai ilgėjo, ekranuose virė audros. Su pirmosiomis milijonų žiūrovų simpatijas pelniusiomis žvaigždėmis ekskursijas į operatorinę lyg kas būtų peiliu nupjovęs: niekas nenorėjo sau pasakyti, kad visa ta hipnotizuojanti istorija, dėl kurios prieš minutę net ašarą teko išspausti, tėra tik ant dviejų ritinių vyniojamas plastmasės gabalas. Tokia akivaizdi tiesa yra nepakeliama.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]