LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

LYNAS
(paežerės vaizdelis)


Ką ruošiausi daryti, pamatyti neturėjo niekas, užtat ir šiuokart gerai apsidairiau, ar neina kas paežere, tada šlaituku nučiuožiau griovin, kurio dugnu visuomet, net ir per pačias karščiausias dienas, iš pievų ežeran virvena vėsi srovelė. Vienoj rankoj laikydamas degtukų dėžutę su sliekais, kita - skirdamas viršum galvos raizgiusias susiraizgiusias karklų šakas, trilinkas grioviu nulindau ten, kur reikėjo, kur buvo mano paslaptis.

Šitas krūmų užstotas, kemsuotu liūnu pavirtęs užutekėlis, kuriame nei laivu bepaplaukiosi, nei pažvejosi, dabar man rūpėjo ir dieną, ir naktį. Po teisybei, tai ne pats užutekėlis, o ana geros rėčkos didumo vandens plynumėlė galugriovy, ir tas, joje paslėptasai.

Nulįst nulindau, bet nebeturėjau ten ką veikti, nebebuvau reikalingas. Kad šitaip gali atsitikti - numaniau, tik vis vien buvo labai netikėta. Niekaip nesinorėjo pripažint, kad šit jau viskas, kad iš tikrųjų... Pašiurpęs kurį laiką spoksojau. Visas užutekėlis ėmė dvelkt nejaukumu, net plūstelėjo kaži kokia baimė. Nuo kupsto pasigriebiau meškeriotojo terbelę su vaistais, dar įmečiau jon degtukinę ir, nieko nebelaukdamas, sprukau atgal, kur šviesiau, kur siekia saulė...

Keturpėsčias išropojau iš griovio, nusliūkinau namų pusėn. Vilkau kojas kaip pervažiuotas šuva, visai nesusivokdamas - matau, kas aplinkui, ar nematau... Šitoks būdamas, tik po geros varsnos apsižiūrėjau - rankos tuščios. Turėjau sugrįžt. Sliekų nebesinešiau: iškračiau iš dėžutės ir palikau. Jeigu jūsų čia nebeprisireikė - šliaužkit sau, gyvenkit...

Kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis, sugriebė gerklasmaugys - taip buvo gaila... Dar prisidėjo kažkokia kaltė, kažkokia skriauda... Visai sukiužau...

Kol pasiekiau namus, ne vieną žolynėlį ašarom apšlaksčiau. Tai ar galėjo toksai gražuolis kam pasirodyti?.. Visas bernas, rudenį mokyklon eit pradės, o va...

Iš už daržinės kampo atsargiai pasižiūrėjau, tuščias kiemas ar netuščias. Tuščias nebuvo: didelėj pailgoj balėjoj į rantytą skalbimo lentą sesė trynė margą pagalvės užvalkalą. Nieko neveiksi - reikia palūkėt. Ne kol sesės neliks kieme, o kol patsai apsiraminsiu, kol gėdingų žymių ant snukelio nebeliks.

Prisėdau ant savo paties apskutinėtų baltalksnio karčių. Už nugaros, daržinėj, stukseno, brūžino. Žinojau - senelis dirba ratą: beržinėn stebulėn sodina ąžuolinius stipinus. Senelis - medžio meistras, tėtis - kavolis. Užtat seniai aišku - ir aš būsiu meistras kaip jie. Ne ką dar temoku, vien dėmiuosi. Tik kai reikia su linkena nuskrėbauti kartis, visi nenorom pripažįsta mano viršenybę.

Klausausi stuksenimo, kvepiu gardžiai karstelėjusį orą, basa koja šiurenu susirangiusias žieves ir laukiu, kol aprimsiu. Prie kojų guli susimaukšlėjusi pilkos drobės terbelė.

Šitaip kiurksant ir visiškai nieko neveikiant, liūdnasai užkrūmių paveikslas pas mane atliūliavo iš naujo. Stojos toks tikras, toks aiškus, tarytum gyvom akim į jį žiūrėčiau.

Aplinkui - viksvos, kemsai, priešais - plynumėlė, o joje plūduriuoja mano lynas... Toks gražiai rudas, storas, didelis, visai visai nebegyvas, pilvu aukštyn... Neišgydytas, neišgelbėtas...

Še kad nori - laukiau vieno, sulaukiau visai ko kito... Gerklę sugriebė naujos žnyplės, vėl užkaito akių gilumos, prakiuro nosis... Sykiu krūtinėn įsimetė aštri tūžmastis tam kažkokiam velnio žeberklininkui. Žinotum kas, tai parodytum, tai jis žinotų...

Staiga girdžiu:

- A, parsiradai. Senelė ieškojo, žoles iš daržo vėl nešiot reikia...

Balsas sesės. Tik kaip čia ji mane pamatė?.. Atsigręžiu. Nuo trobos sąsparų iki perkūnsargio stulpo ištemptos virvės, ant jų sesutė džiausto skalbinius. Nuo ten skiedrynas, kartu ir aš - kaip ant delno. Atsiliept negaliu, nežinau, koks būtų balsas, pripuolu prie ožio, imuosi atidžiai jį apžiūrinėti. Sykiu nemačiom delnais ir ne delnais šluostausi šlapius žandus, panosę... Ka jį paibelis tokį nusišluostymą... Dar labiau išsimurzojau.

Štai atšlepsi. Žingsniai artyn artyn, o man baisyn... Kad eitų mama ar senelė - dar dar, o čia pati sesė... Ta amžina šaipūnė... Jai valgyt, gert neduok, tik leisk per dantį patraukt, pasišaipyt, čiuprą peštelt... Kad aš vis į ką nors įsižiūriu, užsigalvoju - sapnų karalium praminė... Pati tai tik laksto, trinksi, nuo lūpų nepaleidžia "raudonų rožių", "ramunėlių" ir visokių kitokių mergiškų dainų...

Valentino AJAUSKO piešinys

Kai buvau mažas, net vieną mintį nešiojausi: gerai būtų, kad mano sese pasidarytų Ulevičių Marytė, kad jas sumainius...

Visai čia pat sutreška skiedros, iš už nugaros ant peties pajuntu ranką. "Ką reikės sakyt, ką reikės sakyt..." - veliasi galvoj. Toks apsijuokimas, nors tu prasmek... Momentėlis, ir jau stoviu atgręžtas, žibėdamas visa grožybe. Stovim abu, tylim. Laukiu, kada čia sesė nusijuoks, susiims už pilvo, pasakys: "Oi, negaliu! Tik jūs pažiūrėkit į šitą kavalierių - ženytis laikas, o jis kaip lopšelinis..." Bet nei juoko, nei panašių žodžių negirdėt. Laikas eina, jau kaži kiek praėjo, o vis nieko... Mūsų šaipūnė, mūsų strakalas pasikelia žiurstą, sausu kampu neskubėdama šluosto mano veidą. Paskui klasteli ant karčių rietuvės, sykiu patraukdama, pasisodindama šalia savęs ir mane. Dar kiek palaukusi, kairiąja apkabina per pečius, tyliai klausia:

- Tai kas gi atsitiko?..

Kai nieko neišdaužiu, spėlioja:

- Ar apmušė kas paežerėj, ar užsigavai kur smarkiai?...

Kad tebetylėjau, buvau paragintas:

- Na...

- Neapmušė, tiktai labai gaila, - išmemlenau.

Čia sesė pasikreipia, kad galėtų žiūrėti man tiesiai veidan, pirštais nušluosto naują drėgnumą paakiuos, durte įduria tas savo rudąsias, dabar be jokių velniūkščių, tokiu nekasdienišku balsu taria:

- Gaila sakai, tada ko gi, broluži tu mano?..

- Bijau sakyt - gėda...

- Tai gražiausia! Ar aš tau svetima? Maž ir padėt kuo galėč?..

Tos užjautimo pilnos rudosios, tas balso tylus švelnumas... Ar čia ta pati mūsų Vidutė?.. O kai ji dar arčiau pasislenka, kai šiltu šonu visai visai prisiglaudžia, ima glostyti galvą - many viskas virsta apvirsta... Ar Ulevičių Marytė galėtų šitaip?..

Sutirpau, praskydau. "Ką čia beslėpsi?" - pamaniau. Tik paprašiau:

- Ar kitiem nepasakysi?

- Nepasakysiu, nebijok.

- Ar garbės žodis?

- Garbės žodis...

Jie sėdėjo šonas prie šono ant išilginiais rėžiais marguojančių karčių. Stabčiodamas, užsikirsdamas, sušliurpčiodamas nosim, liesutis berniukas pasakojo, o jau turinti ką tupdyti liemenukan mergužėlė klausėsi keistos, netikėčiausios istorijos. Iškart, visai nesunkiai, broliuko žodžiai pasigriebė ir sesės vaizduotę, ir mergaitišką jos širdį. Pasigriebė, ėmė vedžioti tos istorijos kelučiais.

Užvakarykštė popietė. Broliukas, kaip ir dažniausiai, meškerioja nuo liepto. Karšta - net svyla viskas. Karštį malšina tarpais pasiprausdamas, rieškučiom užsipildamas vandens ant galvos. Tikrų žuvų nėr, tik aukšlės siunta, paviršium virte verda. Masalui ir pagrimzdėt neduoda - čiumpa, purto, net plūdė šokinėja, bet ant kabliuko retai kuri pasismeigia. Ne meškeriojimas, o grynas piktumas. Vienas, du - meškerikė suvyniota, nunešta, pastatyta prie medžio. Marškinėliai, kelniotės šlumšt ant žolės, patsai - pūkšt ežeran. Pabrydėja gilyn, tupias, pasineria su visa galva. Atsispirdamas kojom į dugną, paplaukioja. Gerai atvėsęs, atsigavęs, pavaiko, pagąsdina apie kojas pulkais zujantį drąsų mailių, dar patupi vandeny su visa galva, pasitikrina, kiek išbus nekvėpavęs. Po to jau žengs krantan. Žvilgt drabužių pusėn... vajetau, vajetau! Po lieptu, retuose, plonyčiuose meldžiukuose, taip negiliai, kad net nugaros kraštelis kyšo lauke, tūno žuvis. Ir ne šiaip koks nupiepęs žuvėkas, o puiki puiki! Albinukas žiūri, pasilenkia, kad dar geriau matytų, o iš vietos nė krust - bijo nubaidyti. Jei taip sugavus, tai parsineštum namo paršelį... Tylutėliai užlipa ant liepto, pamažėle, kaip katinas prie pelės, šliaužia pilvu. Prišliaužė. Kraščiuku akies žvilgteli apačion, tiesia ranką - čiups už pažiaunių, šveis sausumon. Kad tik nepajustų, kad tik ne... Ranka ūmai atšoka atgal, pats tykotojas it nusvilintas sėdas, garsiai, nebesisaugodamas, pliūkšteli kojas vandenin. Kiurkso nelyginant iš medžio dribęs. Pasičiupinėja savo šoną, nes mirksniui pasivaidena: jau žeberklas rėžė. Tik gerokai palūkėjęs, išdrįsta pasilenkti, vėl pasižiūrėti į lyną. Šiurpas nukrečia iš naujo matant tokią žaizdą. Eina ji nuo nugaros iki pačios papilvės. Žeberklo darbas, tik žeberklo!.. Joksai lydekis taip neperrėš... Kaip turi skaudėti! Kad pašoks Albinėlio krūtinėj užuojauta, kad jau pašoks... Nežino, nė ką bedaryt, dairosi, lyg kokios pagalbos ieškotų.

Paskui kaip nesavom rankom ima rengtis. Pasižiūri į lyną iš kito, sveikojo šono. Mato į save atsuktą apvalią, rausvu lankeliu apvestą akį. Toji gailiai prašo: "Padėk..."

- Kaip aš tau, nabagėli, padėsiu, - balsu atsako žuviai tarytum žmogui.

Sesei taip pat graudu, kad nepadėsi čia niekuo...

O štai ji jau mato broliuką namie. Ne vien gailestis jį graužia, bet ir dar kai kas. Pirmų pirmiausia jis kariasi svirnelio palėpėn. Nusliūkina prie tos gegnės, kur ne sykį yra matęs užkištą tą baisųjį įtaisymą, - žeberklą. Išvydęs jį toj pačioj vietoj, lengviau atsiduso. Vienas sunkumas atpuolė. Prisikišęs apžiūrėjo iš visai arti. Tikrai neliestas, visas apdulkėjęs, voratinkliais apraizgytas. Kad būtų dar tikriau, pačiupinėjo.

Kaip atėjo toji mintis, Albinėlis lig šiol nežinąs. Bet kai atėjo, tai jau nieko nebelaukęs. Kamarėlėj nuo lentynos pasičiupęs žaizdoms gydyti vaistus, susimetęs juos terbelėn, nesiekdamas kojom žemės, lėkęs prie liepto.

Čia berniokas nutilo, iš terbelės išėmė, parodė, kokie tie vaistai. Didesniame buteliuke buvo tulžis, užilta ant tapalo (topolio) spurgų, mažesniame, plačiagurkly, - streptomicino tepalas. Mergaitė buteliukus pavartė, atgal terbelėn įdėjo.

- Pasakok toliau...

Taigi, kojom nesiekdamas žemės, nulėkė, o nulėkęs iškart atvėso: kaip patepsi, vandeny gi... Kiek pagalvojo ir sugalvojo. Abu buteliukus pasidėjo ant liepto lentų, atsargiai, pamažėle lyną pristūmė visai prie pakraščio, paguldė ant sveikojo šono, kad žaizdos nebesiektų vanduo, paėmė tulžį, aplašino išdraskytą vietą, vos vos liesdamas piršteliais, rudai geltoną skystį dar pasklaidė. Paskui ėmėsi streptomicino.

Šitaip užpultas, vargšas lynelis tik žiopčiojęs, krutėjęs, sykiais pliaukšteldavęs drūta uodega.

Vidulė mintimis irgi visa buvo ten, kur triūsė broliukas. Viską darė abu. Kartu tėpliojo vaistais, kartu jaudinosi, drebėjo... Ir vienas, ir kitas pasidžiaugė, kad begydant lynas nepriduso, grąžintas atgal vandenin, neišvirto, netgi paplaukėjo per sprindžiuką... Tik mintis, kad "gerai būtų apibintavus", toptelėjo turbūt jai vienai. Kartu nusmelkė apmaudas: nepadarysi to šičia, niekaip nepadarysi...

Iš to apmaudo mergiotė atitoko, vėl atsirado ant karčių, toliau klausėsi broliuko žodžių.

Grįždamas nuo liepto, jis pusiaukelėj sustoja, kasos pakaušėlį. Betgi po lieptu lynui baisiai nesaugu... Nesunkiai ir kiti pamatyti gali... Kažin, ar pagailėtų, paliktų... Bėgo atgalios. Yra saugesnė vietelė, ačiū Dievui, yra... Tai tenais, kur po karklais palenda griovys, kur geros rėčkos didumo plynumėlė jo gale. Palandžioja ten meškeriotojai tik pačioj vasaros pradžioj, ankstyvųjų čičikų pasirinkti, o dabar tų čičikų pilni nendrynai... Nubėgs, paims, perneš...

Albinėlio balsas sesutę iš naujo nusiveda paežerėn. Argi mergaitės širdis gali išbūti prie skiedryno, kai ten, paežerėj, dedasi tokie dalykai... Vidulė pradžioj atgalios bėga kartu su Albinėliu, paskui jau visai viena. Kuo švelniausiai sužeistąjį iškelia iš vandens ir iš nesaugios vietos lakdina saugesnėn... Net visai nebe žuvį glaudžia prie krūtinės, o nuosavą kūdikį, kurį reikia išgelbėt, apgint nuo persekiotojų... Kelioms akimirkoms ji pavirsta ta nelaimingąja motina iš "Dėdės Tomo trobelės".

- Palauk, - susigriebia, sustabdo pasakotoją, - užsigalvojau, neišgirdau, ką sakei.

Broliukas klausia, nuo kurios vietos sesė nebegirdėjusi, pakartoja.

Nemaža vargo buvę su lynu glėby grioviu lendant pro karklus. Šakos taip ir siekusios, taip ir siekusios užkliudyti žaizdą. Dar ta terbelė su vaistais prie šono mataravosi, trukdė. Ir butelėlius, ir terbą palikęs ant kemso, netoli nuo perneštojo ligonio. Vieno patepimo juk neužteks, kam kaskart nešiotis...

Kitą dieną tepęs du kartus: iš ryto ir vakare. Kad lynas nealktų, jėgų sveikt turėtų, dar atnešdavęs sliekų, jam burnon įkišdavęs. Ir gydyt, ir penėt buvo pasiryžęs tiek, kiek reikės. Bet viskas pasibaigė sulig šia diena. Štai ką tik nuskubėjęs, nunėręs po karklais, ogi žiūri - nebegyvas. Tik apvali akis lyg vis dar gyva, lyg vis dar šaukias... Užtat šit ir grįžtąs toks nusiminęs... Tiesiog negalįs, kaip gaila, kad numirė...

Kai išsisakiau, kai nelaime pasidalinau, tarytum lengviau kiek pasidarė. Tik vis dar nerimavau, ar iš tikrųjų nepasijuoks, nepasakys: "Sapnų karaliui ir tegalėjo šitaip atsitikti". Vidulė sėdėjo labai jau keista mina. Tos jos rudosios spitrėjo į kaži kokios ten "renguliacijos" bokštą, lig paties dangaus iššovusį tolumoj.

- Kaip žadėjai, tikrai niekam kitiem nepasakysi? - parūpo man dar sykį.

Vietoj atsakymo buvau abiejų sesės rankų apkabintas. Stipriai stipriai... Paskui vos vos supurtytas... O prie pat ausies išgirdau prikimusius žodžius:

- Žmogeli tu mūsų, žmogeli...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]