LASS - 80

Alvydas VALENTA

AKLIEJI PRIEŠ KIAULES, ARBA KAM REIKALINGA AKLŲJŲ ORGANIZACIJA?

Vokiečių autorius R. Kretšmeris knygoje "Aklųjų istorija nuo seniausių laikų iki visuotinio aklųjų švietimo pradžios" pasakoja, kad viduramžiais daugelyje Europos miestų buvo populiari gana keista žmonių pasilinksminimo forma, kaip dabar pasakytume, šou - aklųjų kovos prieš kiaules. Grupę aklųjų aprengdavo surūdijusiais šarvais, įduodavo į rankas po vėzdą ir įleisdavo į kiaulių aptvarą. Vėzdo smūgiais jie turėdavo paguldyti kiaulę - už tai gaudavo apdovanojimą. Aišku, vadovautis turėdavo tik klausa, nes tų kiaulių jie nematydavo. Būtų dar pusė bėdos, jeigu tame improvizuotame ringe kovotų vienas aklasis prieš vieną ar kad ir kelias degląsias. Tačiau aklųjų būdavo ne vienas ir neretai, užuot smūgiavę kiaulei, jie smagiai užvanodavo vėzdu savo likimo broliui. Publiką tokie reginiai ypač maloniai nuteikdavę...

Viduramžiais visko būdavo, ir raganų laužai liepsnodavo, ir eretikams padus pasvilindavo, tačiau tas pats R. Kretšmeris rašo, kad iš aklųjų Prancūzijoje mėgta pasišaipyti dar XVIII amžiuje. Amžiuje, kuris gavo apšvietos amžiaus vardą, kuriame filosofai skelbė laisvės ir lygybės idėjas. Aprengti juokdarių drabužiais, išdažytais veidais, aklieji nedarniai muzikuodavę Paryžiaus aikštėse ir taip linksmindavę pro šalį einančius miestelėnus. Žinoma, galima rasti ir kitokių pavyzdžių: 1786 metais grupė aklųjų bene aštuonias dienas viešėjo Versalyje, karaliaus rūmuose, ir niekas tenai iš jų nesišaipė. Tačiau čia yra viena nedidelė smulkmena: į Versalį jie buvo pakviesti tik tada, kai švietėjas ir humanistas Valentinas Hajuji 1784 metais pradėjo akluosius sistemingai mokyti. Sistemingas aklųjų lavinimas sudarė prielaidas susikurti nacionalinėms jų organizacijoms. Vienos susikūrė anksčiau, kitos - vėliau, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nerasime nė vienos civilizuotos valstybės, kur tokios organizacijos nebūtų.

Kodėl pradėjome apie kiaules, nors kalbame ir kalbėsime apie nacionalines aklųjų organizacijas, tiksliau - apie vieną iš jų? Ogi todėl, kad tik organizuotas pačių aklųjų sąjūdis, nacionalinės jų organizacijos galutinai panaikino "kiaulių ir žmonių kovas" ir "juokdarių karnavalus". Žinoma, XX ar XXI amžiuje ir tokias kovas, ir tokius karnavalus sunkoka įsivaizduoti, tačiau ir mūsų laikais egzistuoja socialinė atskirtis, jos paribiai ir užribiai. Klausimas, ar būtume tuo, kuo esame, ar turėtume tai, ką turime, jeigu iki šiol už vietą po saule kovotume atskirai, jeigu nebūtume susibūrę į organizaciją, anaiptol ne retorinis.

Šiais metais nacionalinei mūsų šalies neregių organizacijai - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS) - sukanka 80. Lyginant su panašiomis Vakarų valstybių aklųjų organizacijomis, LASS yra jauna organizacija, tačiau, antra vertus, tai viena seniausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, turinti savo tradicijas, patirtį, darbo metodus. Organizacijos amžius, patirtis, veiklos efektyvumas ir tikslingumas nėra vien pigi retorika: rengiant įvairius projektus, ieškant partnerių užsienyje, šie dalykai vaidina toli gražu ne antraeilį vaidmenį.

Galima daug kalbėti apie LASS istoriją - pastatytas įmones, gyvenamųjų namų kvartalus, ligonines - apgailestauti, kiek daug turėjome sovietmečiu ir kiek netekome laisvos rinkos sąlygomis, arba, priešingai, džiaugtis, kiek daug esame išsaugoję ir pasiekę lyginant su kaimynais. Ir viena, ir antra būtų teisinga, ir viena, ir antra yra mūsų organizacijos gyvenimo dalis. Keičiasi visuomenė, jos gyvenimo formos, ekonominiai santykiai - keičiasi ir mūsų organizacija. Esame kitokie, negu buvome, būsime kitokie, negu esame. Nors esame vieninga organizacija, vis labiau akcentuojamas LASS regioninių organizacijų vaidmuo, jų patirties ir veiklos savitumas. Praeityje LASS buvo centras, apie kurį sukosi visų arba beveik visų Lietuvos neregių gyvenimas, dabar vis daugiau regėjimo negalios žmonių darbą susiranda atviroje visuomenėje ir organizaciją prisimena tik tada, kai prireikia pagalbos ar paramos. Ką gi, tai turbūt irgi dėsninga - tiek valstybė, tiek bet kuri nevyriausybinė organizacija turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Tačiau visada turi būti pasišventėlių, kuriems idėja nėra vien tuščias žodis, antraip pati idėja išsikvėps ir neteks savo žavesio.

Liepos 25 dieną Kaune, aklųjų ir silpnaregių centre, vyko šventė "Aštuoni vilties ir šviesos dešimtmečiai", skirta LASS 80-mečiui paminėti. Šventėje dalyvavo LASS pirmininkas Osvaldas Petrauskas, visų penkių LASS regioninių organizacijų atstovai, Kauno vicemeras Kazimieras Kuzminskas. Prie organizuoto aklųjų sąjūdžio ištakų stovėjo Lietuvos kariuomenės savanoris Pranas Daunys, tad į organizacijos 80-mečio šventę buvo pakviesti ir kariuomenės atstovai. Jiems atstovavo Kauno įgulos karininkas kapitonas Aleksandras Dagys. Šventėje buvo ir iškilmingų kalbų, ir muzikos - nebuvo tuščios retorikos, gyrimosi, kokie esame dideli ir svarbūs, ar, priešingai, menki ir niekam nereikalingi. Esame ne geresni ir ne blogesni už kitus, pasirengę priimti gyvenimo iššūkius, ieškoti palankiausių sprendimų ir jau sunkiai save įsivaizduojantys su vėzdu rankose žvyginančius degląsias.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]