RENGINIAI

Augustinas ROTUNDAS

PO ĮKAITUSIU BIRŽELIO DANGUMI


Birželio 22 - 23 dieną "Zelvoje", miško, ežero ir saulės prieglobstyje, ir, žinoma, su mūzų pritarimu bei palaiminimu, vyko regėjimo negalią turinčių literatų seminaras "Žodžio menas". Šie seminarai, kaip ir neregių literatų konkursai, pamažu tampa mūsų organizacijos kultūrinio gyvenimo dalimi. Tiesa, konkursai vyksta jau antras dešimtmetis, literatų seminarai nuolat rengti pradėti tik nuo 2000-ųjų metų. Dabar jie vyksta kasmet. Jau lyg ir nusistovėjusi seminarų dienotvarkė: svečių pasisakymai, literatų konkursų laureatų pagerbimas, naujų leidinių pristatymas, diskusijos, savos kūrybos skaitymas. Šių metų literatų seminaro svečiai buvo rašytojas, ilgametis neregių literatų konsultantas Juozas Aputis, Australijoje gyvenanti poetė Lidija ŠimkutėRenginio svečiai - poetė L.Šimkutė, rašytojas J.Aputis, literatūrologė Janina Riškutė. Jie ir pradėjo seminarą.

J. Aputis trumpai apžvelgė įdomesnes lietuvių literatūros tendencijas, svarbesnius, per metus išėjusius kūrinius. Anot ilgą ir solidžią kūrybinio darbo patirtį turinčio rašytojo, pastebima tendencija grįžti prie savo šaknų, prie savo kalbos, jos grožio, turtingumo... "Nuolatinis klausimas: dideli mes ar maži, pastebimi pasaulyje ar nepastebimi? Ar galime būti maži, turėdami savo žemę, savo kalbą?" LAB direktorė Jadvyga Kuolienė bibliotekos ir visų literatų vardu rašytoją pasveikino gavus Nacionalinę premiją ir atšventus prasmingą nugyventų metų sukaktį.

L. Šimkutė įdomiai pasakojo apie išeivijos literatūrinį gyvenimą, sutiktus poetus, keliones į Lietuvą dar tada, kai reikėdavo vizų ir visagalės Maskvos leidimo. J. Riškutė padėjo pristatyti šių metų neregių literatų konkurso laureatus. Nusižengiant visoms tradicijoms, jų šiemet du - Algimantas Katilius ir Vilija Dumbliauskienė. A. Katilius šiuo metu gyvena Jonavoje, neregių literatų veikloje dalyvauja jau keli dešimtmečiai, o štai vilnietės V. Dumbliauskienės debiutas daugeliui buvo atradimas ir staigmena. Vilija - lituanistė, tačiau apie tai, kad ji rašo eilėraščius, tikriausiai žinojo tik artimiausi draugai, o gal net jie nežinojo... Vilija prisipažino, kad sprendimas dalyvauti konkurse jai pačiai buvęs šiek tiek netikėtas, labai norėjęsi pabandyti, įsitikinti, "pasakyti sau pačiai - aš esu". Abiejų laureatų poezija labai skirtinga. A. Katiliaus eilėraščiuose daug pilietinės aistros, istorijos, brazdžioniškų intonacijų, ne vienas jų lengvai gali virsti daina. V. Dumbliauskienės eilėse vyrauja lyrizmas, iš gamtos pasiskolinti įvaizdžiai bei metaforos, kalbėjimas intymus, negarsus, į kurį reikia įsiklausyti, kurį reikia išgirsti...

Seminaro svečias, nuolatinis dalyvis, taigi beveik kaip ir poetas Juozapas Kairys ne tik perskaitė, bet ir šiek tiek padainavo nuotaikingą pranešimą apie dainas, parašytas pagal neregių literatų tekstus. Buvo pristatyti svarbesni, per metus Lietuvos aklųjų bibliotekos išleisti leidiniai, dar kartą atkreiptas dėmesys į "Neregių literatų sąvadą". Jo sudarytojas Juozas Valentukevičius pranešė, kad 2007 m., jeigu bus gauta lėšų, rengiamasi leisti naują neregių literatų kūrybos almanachą, pakvietė į LAB tiflotyros skyrių siųsti savo kūrybą.

Po vakarėjančiu, įkaitusiu "Zelvos" dangumi, prie vieno iš poilsiavietės namelių, surengta savos kūrybos skaitymų popietė. Skaitė laureatai, tie, kurie jais yra buvę praeityje arba dar svajoja tapti ateityje. Daugelį maloniai nustebino jauna dainininkė ir dainų autorė iš Kauno Laura Stadalninkaitė. Laura mokosi Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, bet ateinančiais mokslo metais žada išvažiuoti į Vilnių. Kauniečiai liūdnai juokauja, kad jų išaugintą talentą teks perleisti sostinei.

Kitą dieną vėl birželio saulė, vėl kūryba - gyvenimo proza ir poezija... J. Aputis įdomiai ir nuotaikingai pasakojo apie renkamą senų radijo imtuvų kolekciją, o Vaitiekūnas iš Šiaulių dalijosi prisiminimais apie savo darbą Šiaulių dramos teatre. Čia derėtų akimirką stabtelėti ir retoriškai paklausti: ar visada ir būtinai kūryba turi virsti eilėmis, sueiliavimais ir paeiliavimais? Ar retsykiais nebūtų prasminga ir kitokia kūryba: rinkti senus daiktus, talentingai papasakoti (užrašyti) savo paties ar kitų žmonių prisiminimus?.. Kiek poezijos yra kiekvieno mūsų gyvenime ir kokio talento reikia, kad ją pastebėtume ir lyg aukso kruopelę išplautume iš upės smėlio? Ar poetas visada rašo tik iš savęs ir nuo savęs ar per jį kai kada kalba ir kažkas kitas? Žinoma, tai klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojo ir nerado daug didesni rašytojai nei mūsų seminaro dalyviai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad panašių klausimų neturėtume sau užduoti ir nebandytume į juos rasti atsakymų. Galutinių ir išbaigtų tiesų, matyt, taip ir nerasime, bet gal kai ką rasime pakeliui?

Dar Platonas rašė, kad filosofavimo, taip pat ir kūrybos, šaltinis yra nuostaba. Kol galime stebėtis, žavėtis, galime ir kurti. Kai tampame "gyvais klasikais", nesvarbu, vietinio ar valstybinio lygmens, kūrybai ateina liūdnos dienos. Taigi visiems seminaro dalyviams, neišskiriant nė paties savęs, visų pirma norėtųsi palinkėti netapti "klasikais". Tada bus ką leisti, apie ką kalbėti ir kuo džiaugtis.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]