PROJEKTAI

Irena MATULIENĖ

KAI RYŽTAMĖS IEŠKOTI SAVĘS

LASS centro taryba kiekvienais metais iš Žmonių su negalia socialinės integracijos programos lėšų įgyvendina psichosocialinės reabilitacijos projektą. Šis projektas organizuojamas bendradarbiaujant su VU ir Mykolo Romerio universitetų psichologais. Jau penkeri metai mūsų organizacija dirba su šiomis mokslo įstaigomis įvairiuose šalies rajonuose ir miestuose. Projektas "Socialinio funkcionavimo ir bendruomeniškumo jausmo senatvėje stiprinimas" susilaukė labai palankaus aklųjų ir silpnaregių bendruomenės vertinimo. Šio projekto seminarai vyko Klaipėdoje ir Kelmėje, esame numatę vykti ir į kitus rajonus.

Mūsų žmonėms seminarui skirtas dviejų dienų laikas neprailgo. Visi išgyvenome ypač mielą buvimo kartu, artumo jausmą. Seminarui pasibaigus, jauni ir vyresnio amžiaus žmonės dar ilgai nesiskirstė - norėjo būti kartu, pabendrauti, pasidomėti tuo, ko nedrįso visiems girdint paklausti, artimiau pasikalbėti su specialistais, pasidžiaugti vienas kitu. Juk per dvi dienas priartėjome vienas prie kito, tapome tarsi visuma, ir tai "šildė" mūsų jausmus.

Man, kaip šio projekto autorei ir organizatorei, malonu matyti nušvitusius veidus, šypsenas, - vien dėl šios akimirkos verta dar drąsiau kartu su žmonėmis eiti dvasinio pažinimo keliu. Mūsų mielieji, jūsų kvietimas dar kartą atvykti, pabūti drauge mus įkvepia ir padrąsina, kad einame teisinga kryptimi. Kvieskite ir mes atvyksime su jumis pasidalinti tuo, ką gyvenime pavyko suvokti, suprasti, peržengsime kankinančios vienatvės ribas, bandysime atsiskleisti vieni kitiems ir giliau pažinti save ir savo artimą.

Trumpai atskleisiu projekto žmogaus egzistencinius klausimus gvildenančias temas - tai kelio nuo gimimo iki mirties apžvalga, mirties esmė.

Seminaro lektoriai - psichologai - nuosekliai vedė "kelionėn į save". Siekimas pažinti save - visos psichologijos esmė, nes, kad ir kiek stengtųsi, žmogus vis tiek lieka mįslė sau ir kitiems.

XXI amžiaus žmonėms atrodo, kad laimė priklauso nuo gerų ekonominių sąlygų. Deja, atsiradus geresnėms sąlygoms, vis daugiau žmonių išgyvena sunkią krizę - prarastas gyvenimo tikslas, prasmė. Nei materiali gerovė, nei karjera negali užpildyti egzistencinės tuštumos. Taigi seminare atskleidžiamas nelengvas savęs atradimo kelias, ir čia reikia nemažai pastangų. Problemų sprendimas - skausmingas procesas, daugelis iš mūsų stengiasi to išvengti. Toks vengimas suteikia dar didesnį skausmą, neleidžia dvasiškai tobulėti. Siūlomi būdai, kaip drąsiai spręsti problemas. Svarbiausia, rinktis reikia visų pirma patiems, ir suvokti, kad niekas neapsaugos nuo atsakomybės už savo pasirinkimo pasekmes: nei mokytojas, nei mylimas žmogus, nei kas kitas. Jie gali tik nurodyti kelią, tačiau eiti tuo keliu mes turime patys. Vieni. Kad nelengvoje kelionėje į save nebūtume blaškomi atsitiktinių vėjų, kad iš kelio neišmuštų vartotojiškos "pasiūlos" gausybė, kad atskirtumėme tai, kas tikra, o kas tik trumpalaikis miražas, - turime numatyti kelionės tikslą. Tokie klausimai siauriau ar plačiau seminaruose ir buvo aptariami.

Turime nuostabią galimybę patirti visaverčio bendravimo džiaugsmą. Tie, kurie nori tobulėti, užsiimti savianalize, gali mokytis - specialistai padeda aptarti atskirus gyvenimo atvejus, nustatyti, už ką esame ir už ką nesame atsakingi. Taip galima išvengti niekam nereikalingo "pasiaukojimo", iškreipto "pagalbos teikimo", o svarbiausia - "perdegimo" sindromo bendraujant vieniems su kitais.

Didelę susitikimų dalį tenka skirti senatvei ir jos problemoms aptarti. Šį reiškinį reikia pažinti ir jam neišvengiamai ruoštis. Senatvė - žmogaus gyvenimo tarpsnis su savo praradimais ir atradimais. Žmogui ir senatvėje visuomet yra galimybė tobulėti, nes galima stiebtis aukštyn arba judėti atgal. Trečios alternatyvos nėra. Jei renkiesi augimą, turi priimti save ir savo gyvenimą tokį, koks yra. Ir paprasti žmonės, ir priveligijuotieji senatvėje išgyvena tą patį rūpestį - visiems vienaip ar kitaip kyla egzistencinis prasmės klausimas. Tai gyvenimo kančios ir mirties prasmės klausimas: "Visi Dievo kūriniai sensta, bet senti prasmingai yra skirta tik žmogui". Senatvėje žmogus savo vertę turėtų grįsti vidiniais ištekliais, slypinčiais dvasioje ir patirtyje, kitaip tariant, galima rinktis "išminties puotą" arba amžinai niurzgėti.

Išmintingas ir tikslus buvo Ciceronas sakydamas: "Aš vertinu ir jaunuolį, kuriame yra kažkiek senatvės, - ir senį, kuriame tebėra šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi, galės būti seno kūno, bet tokios sielos niekada nebus".

Po senatvės natūralu kalbėtis apie išėjimą - mirtį. Žinome, kad žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. Todėl šiam klausimui aptarti visada atsiklausiama auditorijos. Gavus pritarimą, skiriame laiko šiam vieninteliam garantuotam įvykiui mūsų gyvenime. Prisimenami Senojo Testamento žodžiai: "Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta". Anot kun. Andriaus Narbekovo: "Atsiskleidžia paradoksas, aplink matome daug mirčių, tačiau mirtis, jos prasmė kaip niekada pasidarė neaiški. Pažvelkime į šiandien didmiestyje vykstančias laidotuves: čia jūs nepajusite mirties fenomeno asmeniškai. Griežtai laikomasi bendro papročio programos. Laidojimo biurai, susirenka iš visų kampelių artimieji, šventos Mišios, kai kam galbūt pirmos gyvenime... Ir nenuostabu, kad daugeliui mirtis šiandien yra vienas iš kasdieniškų, matomiausių įvykių, sutvarkomų labai paprastai, - pinigais. O mirtis yra pats asmeniškiausias įvykis".

Skiriame daugiau laiko šiam klausimui aptarti, manome, kad tai realu - priimti mirtį kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Remiantis dr. Elizabeth Kubler-Ross amerikietiška patirtimi, aptariamos reakcijos, krizės, etapai ir visi kiti reflektavimo būdai. Paskutinėje gyvenimo fazėje augama meilės kryptimi, kuri yra "kantri, maloninga, nepavydi, nesidžiaugia neteisybe ir neišpuiksta. Ir taip slinkdami pirmyn visuotinos meilės kryptimi paliekame viską: pinigus, brangius žmones ir nuosavybę, išvaizdą ir atmintį, vakardienos triumfą ir šiandienos lūžį". Gaila, bet nėra tikslių receptų nei nurodymų, padedančių išgyventi krizes. Atsakymą turi rasti pats žmogus. Baigiant pabrėžtina, kad niekas negali nustatyti, kaip geriausia sulaukti mirties ar kaip gyventi "iki mirties". Tai yra visiškai individualus išgyvenimas.

Šie susitikimai - tai galimybė žmonėms bendrauti, mokytis ir mokyti. Jei bendraudami nei mokomės, nei mokom - ta galimybe paprasčiausiai nepasinaudojame.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]