LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE

PANEVĖŽIEČIAI NEATSILIEKA

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Panevėžio ir Utenos apskričių tarybai priklauso Anykščių, Biržų, Ignalinos, Kupiškio, Molėtų, Pasvalio, Rokiškio bei Zarasų rajonų tarybos. 2006 m. sausio 1 d. šiose organizacijose užregistruota 1004 sąjungos nariai. Iš jų pirmosios grupės be regėjimo likučio - 156, pirmosios grupės su regėjimo likučiu - 241, antrosios grupės - 524, trečiosios grupės su rizikos faktoriumi - 83 asmenys. Darbingo amžiaus neįgalieji, kurių yra tik 133, pastaruoju metu dėl įsidarbinimo didesnių sunkumų nepatyrė. Su nepalyginti didesnėmis problemomis susiduria kiti sąjungos nariai, kurių dauguma - senyvo amžiaus. LASS Panevėžio ir Utenos apskričių narių amžiaus vidurkis - 68 metai. Jiems būtina kitokia pagalba.

Artėjant LASS suvažiavimui visose apskričių tarybose vyko ataskaitinės rinkiminės konferencijos. LASS Panevėžio ir Utenos apskričių tarybai po šios konferencijos liko vadovauti Aloyzas Vilimas. Ataskaitinėje rinkiminėje konferencijoje pirmininkas akcentavo apskričiai iškilusią kadrų problemą. Daugelis rajonų pirmininkų yra senyvo amžiaus, jaunesni neįgalieji nenoriai imasi mažai mokamo vadovaujamo darbo. Todėl senuosius pirmininkus nėra kuo pakeisti. A. Vilimas kol kas iš aklavietės išėjimo neranda.

Apie LASS Panevėžio ir Utenos apskritis kamuojančias problemas, džiaugsmus bei apie pasiruošimą artėjančiam LASS suvažiavimui "Mūsų žodis" teiravosi šios organizacijos pirmininko Aloyzo Vilimo.

"M.Ž." Pastaraisiais metais jūsų vadovaujamos apskritys neišvengė permainų. Papasakokite apie jas.

A. V. Permainos yra progreso variklis. Mes jas pradėjome prieš trejus metus. Pirmiausia permainas pajuto mūsų apskričių darbuotojai. Jokia paslaptis, jog LASS Panevėžio ir Utenos apskrityse daugelis rajonų pirmininkų yra garbingo amžiaus žmonės. Tarybos reorganizacijos tikslas yra siekti, kad rajonuose dirbtų nauji, perspektyvūs socialiniai darbuotojai. Trijuose rajonuose - Rokiškyje, Utenoje ir Zarasuose - apskričių tarybos sprendimu buvo išrinkti nauji pirmininkai. Neslėpsiu, dviejuose rajonuose rinkimai pasiteisino. Deja, Rokiškyje skaudžiai apsirikome. Pirmininkas nepateisino mūsų lūkesčių. 2005 m. pabaigoje atsisveikinome su kultūrinės veiklos užimtumo koordinatoriumi A. Markevičiumi. Jo vietą užėmė specialistas su aukštuoju muzikiniu išsilavinimu. Kituose permainų baruose sekėsi geriau. Įvykdėme nemažai užsibrėžtų tikslų. Reabilitacijos srityje išsprendėme specialiojo pedagogo pagalbos vaikams klausimą. Tiesa, liko problema su suaugusiaisiais. Apskrityje turime du specialistus, kurie neįgaliesiems padeda išmokti brailio rašto. Kaip žinoma, brailio rašto mokymuisi yra skiriama apie 90 valandų. Tačiau rajonuose tokių specialistų nėra. Todėl, pavyzdžiui, brailio rašto mokytojui iš Panevėžio norint išmokyti neregį Rokiškyje ar Pasvalyje, tektų į šiuos miestus vykti net 45 kartus (brailio rašto mokymo norma per dieną - 2 valandos). Suskaičiuokime, kiek tokiai kelionei būtų sugaišta laiko, kiek išleista pinigų?

Aplinkos pritaikymo srityje įrengėme 10 garsinių šviesoforų. Panevėžyje veikia kalbantis bankomatas. Netrukus mieste važinės "kalbantys autobusai".

"M.Ž." Jūs užsiminėte apie rajoninių organizacijų kadrų problemą. Kaip jūsų vykdoma kadrų politika derinasi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos keliamais reikalavimais?

A. V. Man ši tema yra labai opi. Pirmiausia noriu akcentuoti, jog visų mūsų rajonų patalpos yra pritaikytos kokybiškoms socialinėms paslaugoms teikti. Patalpos yra suremontuotos, supirkta visa būtina įranga minėtoms paslaugoms teikti. Kalbant apie mūsų rajonų pirmininkus derėtų pradėti nuo mane kankinančio sopulio. Šiandien trūksta jaunų, gabių žmonių, kurie ateitų į mūsų organizaciją. Praėjusiais metais penkiolika mūsų sąjungai priklausančių jaunuolių įsidarbino. Tai labai smagu, tačiau darbą jie surado ne LASS sistemoje, o kitur. Mūsų apskričiai trūksta žmonių, turinčių tam tikrą išsilavinimą. Jaunų, perspektyvių kadrų stoka nulėmė tai, kad garbaus amžiaus žmonės yra priversti eiti rajono pirmininkų pareigas. Paprastai kalbant, mes neturime jų kuo pakeisti. Todėl ėmus realizuoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos keliamus reikalavimus, iš Panevėžio ir Utenos apskrityse dirbančių dešimties pirmininkų tik trys atitiks tam tikrus kriterijus, kurie įsigalios nuo 2010 metų. Būtent nuo tada socialiniams darbuotojams įsigalios reikalavimas turėti ne mažesnį kaip aukštesnį socialinį išsilavinimą. Kalbėti apie dabartinių pirmininkų kvalifikacijos kėlimą nėra tikslinga. Štai Pasvalio rajono tarybos pirmininkei - 73 metai. Ji nori išeiti iš darbo. Mes ją laikome vos ne prievarta, nes neturime kuo jos pakeisti. Norėdami išspręsti kadrų problemą turėtumėme imtis šių žingsnių: pirma, atsisakyti terminuotų darbo sutarčių, antra, padidinti darbo užmokestį, trečia, neturintiems socialinių mokslų išsilavinimo suteikti visas galimybes jį gauti, prireikus sumokėti už mokslą, ketvirta, į sąjungą derėtų pradėti priimti žmones, turinčius mažesnių regėjimo sutrikimų.

"M.Ž." Mūsų sąjungos narius labiausiai džiugina dėmesys jiems. Ar patenkinti žmonės gaunamomis socialinėmis paslaugomis?

A. V. Socialinių paslaugų teikimas tapo savotišku lenktyniavimu. Kartais tų paslaugų sugalvojama be pagrindo. Derėtų vaikytis ne socialinių paslaugų kiekybės, o kokybės. Mūsų apskrityje šių paslaugų yra pakankamai. Teikiamos visos pirminės socialinės paslaugos: skalbimas, dušas, kopijavimo, palydovo ir kitos paslaugos. Kasdienės ligonio slaugos, namų tvarkymo, maisto ruošimo paslaugų neteikiame. Manau, kad šios paslaugos - ne LASS veikla. Mes turime specializuotis, ir tai darome teikdami bendrąsias socialines paslaugas. Meluočiau teigdamas, jog mūsų globojami silpnaregiai ir neregiai visur gauna kokybiškas ir įvairiapuses socialines paslaugas. Dėl to ypač nuskriausti rokiškėnai. Jie šių paslaugų sulaukia mažiausiai. Priežastis minėjau anksčiau. Čia lemia ne socialinių paslaugų kiekis, o žmogiškumas.

"M.Ž." Papasakokite apie gaunamą labdarą.

A. V. Senyvo amžiaus žmonėms paguoda yra vadinama "Skurdo" programa. Iš jos galime mažomis pinigų sumomis paremti nelaimės ištiktus neįgaliuosius. Šių pinigų visiems norintiems nepakanka. Mūsų apskrities darbuotojams nieko kito nelieka, kaip ieškoti labdaros. Verslininkai pinigais remia nedosniai. Tačiau paremia įvairiausiais daiktais bei maisto produktais. Tikras išsigelbėjimas - didieji prekybos centrai. Iš jų gauname nemažai maisto produktų. Aišku, kai kam nepatinka besibaigiantis produktų galiojimo laikas. Alkiui žvelgiant į akis ir tai yra lyg dangaus mana. Vien tik pernai maisto produktų gavome už 40 tūkstančių litų.

"M.Ž." Klausantis jūsų, nesunkiai atsektume vieną iš dominuojančių temų - regėjimo negalią turinčių žmonių reabilitacija. Ką nuveikėte čia?

A. V. Regėjimo netekusius žmones dažniausiai siunčiame reabilitacijos į Vilnių. Suprantama, ten dirba specialistai. Deja, užmirštamas pats žmogus ir jo interesai. Po reabilitacijos Vilniuje neregys išmoksta savarankiškai orientuotis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Grįžęs namo - menkai tesigaudo. Derėtų apakusį žmogų mokyti namuose arba šalia jų. Tada jam vienam bus lengviau judėti juodoje erdvėje. Į Vilnių derėtų siųsti mokytis brailio rašto, kai pats aklasis prašo. Dar vienas aspektas: mes turime mokyti ne tik neregį, bet ir jo šeimos narius. Šeima neturi elementariausių žinių, kaip elgtis su neįgaliuoju. Pagaliau reabilituodami žmogų vietoje, t.y. namuose, sutaupysime daugiau lėšų.

"M.Ž." Anksčiau rajonuose neregiams ir silpnaregiams darbo surasti nepavykdavo. Ar dabar situacija pasikeitė?

A. V. Dabar regos negalią turinčius žmones įdarbinti nėra sunku. Lengviausia darbą surasti mūsų sąjungos nariams ne vyresniems kaip keturiasdešimties metų. Neregiui darbą surasti daug sunkiau. Kalbant atvirai, kol kas nė vieno neregio nesu įdarbinęs. Svarbu turėti nors menkiausią regėjimo likutį. Be to, darbdaviui aktualus darbininko išsilavinimas. Kuo aukštesnis išsimokslinimas, tuo lengviau surasti darbą. Aišku, retas silpnaregis dirba pagal turimą specialybę. Statistiškai įdarbiname 80 proc. silpnaregių. Tiesa, yra tokių, kurie dirbti tingi. Apie juos kita kalba.

"M.Ž." Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Girdėjau, jog Panevėžyje "prašneks" autobusai?

A. V. Kuo mes prastesni už sostinės gyventojus (juokiasi)? Tiesa, nieko naujo nesugalvojome, idėją perėmėme iš LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos. Visuose miesto autobusuose bus įmontuota garsinė sistema. Šis įrenginys yra pigesnis ir šiek tiek skirsis nuo įdiegto Vilniuje. Neįgaliajam nereiks pultelio. Autobusui sustojus per išorėje įmontuotą garsiakalbį bus sakomas sustojimo pavadinimas, autobuso numeris bei kita informacija. Su Panevėžio autobusų parku pasirašėme sutartį, kurioje užfiksuota: iki metų pabaigos visuose maršrutiniuose miesto autobusuose veiks garsinė informavimo sistema. Tiesa, kol kas projektas stringa. Priežastis - keičiami miesto autobusai. Parkas, gavęs naujų, žemagrindžių autobusų iš karto juose įmontuos minėtą sistemą.

"M.Ž." Artėja LASS suvažiavimas. Kaip jam ruošiatės ir kokias problemas kelsite?

A. V. Man svarbiausias klausimas yra mūsų rajonų ateitis. Kaip spręsime socialinių darbuotojų išsilavinimo problemą? Jei nebus aukštesniojo išsilavinimo, negausime veiklos licencijų. Kita problema - LASS veiklos strategija. Čia bus diskusijų. Neturėdami ilgalaikės strategijos kaip organizacija galime netekti turimo "svorio". Dar vienas neišspręstas klausimas - santykiai su Aklųjų biblioteka. Mes jiems suteikiame patalpas (beveik 600 kvadratų). Už jas nėra mokama. Aklųjų biblioteka - valstybinė įstaiga, tai kodėl visuomeninė organizacija turi išlaikyti valstybinę įstaigą?

"M.Ž." Linkime sėkmės, ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Henrikas STUKAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]