LASS LITERATŲ KŪRYBA

Emilija PIPIRAITĖ

KŪČIŲ VAKARĄ (Vaizdelis)

Lietuvos aklųjų biblioteka išleido ir š. m. vasario 22 dieną pristatė knygą "Neregių literatų sąvadas". Knygoje labai trumpai papasakotos 90 literatų biografijos ir pateikti jų kūrinių sąrašai. Į sąvadą pateko kiekvienas, nors vieną kūrinį išspausdinęs literatas. Todėl į sąvadą pateko ir Pipiraitė. Jos tėra išlikęs vienas vienintelis rašinys, kurį būtų galima pavadinti novele. Kūrinys parašytas brailio raštu.

Štai ką sąvade rašo J. Valentukevičius: "PIPIRAITĖ EMILIJA (gimė apie 1912 Biržuose - mirė 1929 06 14 Kaune) - rašė literatūrinius vaizdelius. Apako devynerių metų. Kauno aklųjų institute mokėsi pusantrų metų, tačiau klastinga liga nutraukė jos gyvenimą pačioje jaunystėje. Greitai išmokusi skaityti ir rašyti Brailio raštu, pradėjo pirmuosius literatūrinius bandymus. Jos sukurtas literatūrinis vaizdelis "Kalėdų vakarą", jau po mirties, buvo išspausdintas žurnale "Mūsų aklieji", Nr. 1, 1929. Tai buvo pirmasis iki mūsų dienų išlikęs neregės sukurtas ir Brailio raštu parašytas literatūros kūrinėlis Lietuvoje. Vaizdelis buvo perspausdintas ir kituose to meto žurnaluose bei 1970 neregių literatų almanache "Vaivorykštė", t. 1."

* * *

Kalėdų vakaras. Visur tylu ir ramu; naktis šviesi, žvaigždėmis nubarstyta. Visur linksma. Žmonės džiaugiasi sulaukę šventų Kalėdų.

Tik viename mažame kambarėly buvo šalta ir tamsu. Prie lango sėdėjo jauna mergaitė ir liūdnai žiūrėjo į giedrąjį dangų. Ant nedidelio stalelio degė maža lempelė, šykščiai apšviesdama mažą kambarėlį. Tai buvo žemas, juodomis sienomis ir mažu langeliu kambarėlis. Kampe jo stovėjo lovelė, prastai apdengta; prie lango stalas, apie jį dvi aplūžusios kėdės, ant stalo siuvamoji mašina, tai ir visas turtas jos kambarėlio.

Matyt, kad mergaitė buvo labai suvargusi; veidas išbalęs, giliai įdubusios tamsios akys, iš kurių byrėjo ašaros ir kaip perlai riedėjo ant jos jaunutės krūtinės. Tai buvo pažįstamos Marytės kambarėlis, o ta mergaitė - pati Marytė.

Jau ketvirti metai, kaip ji liko našlaitė ir gyveno iš savo rankų darbo. Ji siuvinėjo ir kitus darbus dirbo. Menkas jos buvo uždarbis. Vos ne vos galėjo pragyventi. Iš alkio ir nuolatinio vargo gavo ji sunkią ligą.

Dabar tą šventą ir garbingą vakarą ji viena, visų apleista, prisiminė savo praeitį ir laimingą gyvenimą, kurs lyg sapnas prabėgo. Atsiminė, kada ji dar augo močiutės ir tėvelio globoje ir meilėje... Bet tas malonus ir ramus gyvenimas buvo neilgas. Mirė jos mylimieji tėveliai, liko ji viena, be jokios globos. Dabar pati turėjo sau duonos kąsnį užsidirbti. Visa jos paguoda buvo aplankymas tėvelių kapo...

Iš antro aukšto pasigirdo linksma muzika ir laimingų žmonių skardus juokas. Marytė krūptelėjo. Kaip iš miego pabudo ir apsidairė aplinkui. Paskui sudejavo: "Dieve, dieve, kaip tie žmonės yra laimingi, kaip linksmai jie gali sutikti šventes. Juk jiems taip gera, malonu; nežino nei skurdo, nei vargo, o kodėl kodėl gi aš esu tokia nelaiminga".

Čia ji sunkiai užsikosėjo ir rankomis griebė skaudančią krūtinę. Staiga pasviro ir nupuolė nuo kėdės ant grindų. Iš jos lūpų išsiveržė sunkus vaitojimas ir su tuo užgeso jos gyvybės liepsnelė.

Niekas apie tai nežinojo ir žinoti nenorėjo, o skambūs muzikos garsai plaukė iš ten, kur linksminosi žmonės, o ji, Marytė, dabar buvo laiminga ir rami.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]