MINTYS

Adolfas VENCKEVIČIUS

AK, TA KLARA BARSELO

"Vėjo šešėlis" - tokiu gražiu pavadinimu knygą išleido pernai, 2005 metais leidykla "Tyto alba". Tai romanas. Jis buvo greit ir įgarsintas. Todėl jau nemažas būrys skaitytojų jį yra išklausęs, o vienas kitas ir reginčiųjų perskaitęs. Vadinas, jau galima pakalbėti ir apie Klarą Barselo. Ne, ji - ne knygos autorius. Knygą parašė ispanų rašytojas Carlos Ruiz Zafon.

Klara Barselo yra viena iš romano veikėjų. Ji gana svarbi - ypač pradžioje romano, nes pirmoji šį tą papasakoja apie Chulijaną Karaksą, kurio paieškas Danielis ir pradėjo. O Danielį ir Klarą supažindina Gustavas Barselas, pas kurį ji ir gyvena. Įdomus tas atsitikimas ir susitikimas: Danielis - bemaž vienuolikos metų berniukas, o Klara dvigubai vyresnė ir dar akla. Vis dėlto tai nesutrukdė jų kelerių metų draugystei, kuri tęsėsi iki keturioliktojo Danielio gimtadienio.

Kalbu vis dar aplinkui, nors ir svarbius, ir reikalingus dalykus, bet man labiausiai rūpi Klaros susipažinimo būdas arba elgesys susipažįstant. Štai kaip tai knygoje Danielio žodžiais aprašo pats autorius: "Knygininko dukterėčia dešine ranka graibė aplinkui, ieškodama manęs. Nesumečiau, ką turiu daryti, tad žengiau dar žingsnį prie jos ir ištiesiau ranką. Kairiąja suėmusi ją, Klara pasiūlė savo dešiniąją. Instinktyviai suvokiau, ko prašė, ir priliečiau sau prie veido. Jos delnas buvo drąsus, bet labai švelnus. Pirštai tyrinėjo mano skruostus. Stovėjau nekvėpuodamas, kol Klara skaitė rankomis mano veido bruožus. Ji visąlaik šypsojosi, pastebėjau, kaip lūpos kažką tyliai šnabžda. Jaučiau jos pirštų galiukus ant kaktos, vokų, kaip liečia mano plaukus. Stabtelėjusi ties lūpomis, švelniai vedžiojo smiliumi ir bevardžiu pirštu. Jos pirštai kvepėjo cinamonu. Nurijau seiles pajutęs, kaip pašėlusiai daužosi širdis, ir dėkojau apvaizdai, kad niekas nemato, koks tirštas raudonis užliejo man veidą. Tą miglotą popietę Klara mane pakerėjo. Ji užvaldė mano sapnus ir svajones."

Man buvo nematytas, negirdėtas dalykas, kad aklasis susipažindamas pultų čiupinėti to, su kuriuo susipažįsta, veidą. Aišku, juk ir Klara nepuolė - tai darė sulaukusi tinkamo momento. Vadinasi, čiupinėti galima, tik reikia žinoti, kur ir kada. Sakyčiau, jog ir ne su kiekvienu žmogum šitaip elgtis įmanoma. Čia, atrodo, aš pasiduodu, nors pačiam taip daryti niekad nė į galvą nebūtų atėję. Štai ką daro literatūra, ir ten esanti kažkieno patirtis. Vieną be galo svarbų dalyką Klara užsidirbo čiupinėdama Danielio veidą - tai jo palankumą ir net meilę, kad ir vaikišką. Mat veidas yra atviras akims, lūpoms ir rankoms. Tai kodėl jis negali būti atviras ir aklojo rankoms? Keista, kad aklieji, ir aš tarp jų, to nesupranta. Regintiesiems tai natūralus dalykas. Priežastys suprantamos. Kliudo čia įvairios nuostatos - galimybių suvokimo, socialinės ir pagaliau estetinės. Kaip rodo Klaros pavyzdys, iš tikrųjų viskas yra sutvarkoma ir dar labai naudingai. Reikia pasakyti, jog bet koks veido lytėjimas yra žmones suartinantis dalykas. Man geri atradimai ateina pavėluotai, ir vis tiek pagalvojau kaip aš daryčiau, jei susipažindamas imčiau liesti veidą. Laukčiau tinkamos progos, čia užpuolimas negalimas, o jos sulaukęs abiem rankom suimčiau norimą pažinti veidą, ir tas tuoj pat save išduotų. Gerai būtų, jei jis ir šypseną paskleistų - tada jau tikrai daug sužinočiau. Mano rankoms šypsena daug ką pasako. Ir vis tiek visų veido subtilybių, bruožų bruoželių pažinti neįstengčiau. Ne, aš rusų skulptorės Linos Po rankų neturiu. Ir vargu ar daug kas turi.

Kas dar nėra skaitęs "Vėjo šešėlio", prašyčiau atkreipti dėmesį į visą Klaros Barselo gyvenimą. Jis tikrai įdomus, nors knygoje ir pateikiamas epizodiškai. Vis dėlto "tarp porcelianinio lėlės veido ir baltų akių" moteris mokėjo gyventi. Ji ištekėjo už bankininko, o ir šiaip jau meilės nuotykių netrūko. Knygos autorius C. R. Zafonas romano pabaigoje pasakodamas, kur koks veikėjas pasidėjo praėjus dešimčiai metų po aprašomų įvykių, apie Klarą Barselo taip sako: "Klara ištekėjo už milijonieriaus bankininko, tačiau santuoka truko tik metus. Jos meilužių sąrašas tebėra įspūdingas, nors metams bėgant nyksta kaip ir jos grožis."

Yra dar keletas sakinių apie ją, bet jie atspindi tik kiekvieno senstančio žmogaus padėtį.

Mane visą laiką stebino aklų moterų gebėjimas susirasti reginčius vyrus. Aš maniau ir dabar tebemanau, kad tos moterys kažkuo ypatingos - ko gero, todėl aš ir Klara Barselo žaviuosi, nors ji ir literatūrinis personažas.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]