NEREGIAI UŽSIENYJE

 

NEREGYS PIANISTAS ART TATUM


Daugelis pianistų, girdėjusių Arto Tatumo grojimą, vadino jį aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šis muzikantas, nors beveik nesirodė plačiai auditorijai, turėjo ir tebeturi daugybę gerbėjų. Apie jį pasakojami neįtikėtini dalykai, kritikai iki šiol ginčijasi dėl jo grojimo meninės vertės, o jo harmoninius išradimus kruopščiai studijuoja visi ko nors siekiantys džiazo pianistai ir kiti džiazo muzikantai.

 

Biografija

Arthur Tatum gimė 1909 m. spalio 13 dieną Ohajo valstijoje, Toledo mieste, muzikantų šeimoje. Kadangi gimė su abiejų akių įgimta katarakta, mokėsi specialiose aklųjų mokyklose Tolede ir Kolumbuse, išmoko skaityti brailio raštą, taip pat skaitė iš natų su akiniais (kelios operacijos iš dalies grąžino vienos akies regėjimą). Prasto regėjimo pakako, kad ryškioje šviesoje Arthur galėtų žaisti kortom. Savo aklumą Art Tatum stengėsi slėpti nuo žmonių. Stiuarto, vieno iš pianisto biografų, teigimu, Art Tatum jau trejų metų bandė groti iš klausos religinius himnus. Šiek tiek mokėsi smuiko ir fortepijono meno - 13 metų Toledo muzikos mokykloje. Iš tiesų jis yra beveik savamokslis. Jo fortepijono mokytojas suprato, kad berniukas turi talentą, norėjo išugdyti koncertuojantį klasikos pianistą ir pyko, kad mokinys grodamas vis trypia ritmą. Tačiau berniuką labiau traukė Fats Waller, Earl Hines, Duke Ellington, Lee Sims, James P. Johnson ir trečiojo dešimtmečio semi-klasikos pianistų muzika. Tad daugiausia jis mokėsi savarankiškai iš pianolos velenėlių, plokštelių, radijo ir įvairių muzikantų, kuriuos jam tekdavo išgirsti. Apytikriai nuo 15 metų Art Tatum pradėjo rodytis Toledo klubuose. Jis grojo įvairiuose nedideliuose ansambliuose, daug grojo solo. Kartą jį išgirdo George Storer (WSPD savininkas) ir pasiūlė pianistui nedidelį darbą radijuje (groti interliudus už 10 dolerių), netrukus Art Tatum turėjo ten jau savo 15 minučių laidą, taip pamėgtą klausytojų, kad ji pradėta transliuoti per valstybinę programą.

1932 metais pianistą išgirdo dainininkė Adelaide Hall ir išsivežė jį į Niujorką kaip savo akompaniatorių. Po metų Tatum išleido savo pirmuosius įrašus, tarp kurių buvo ir žymusis "Tiger Rag". Po to kelerius metus jis praleido grodamas Klivlendo, Čikagos, Niujorko ir Los Andželo klubuose, netgi nuvyko į Angliją (1938), tapo labai žinomas džiazo pasaulyje. Tai buvo jo klestėjimo laikmetis. Įžymiojoje Fifty Second Street jis uždirbdavo 1500 dolerių per savaitę. Taigi buvo geriausiai apmokamas muzikantas. 1935-36 metais Art Tatum vadovavo orkestrui viename Čikagos klubų. Grįžęs į Niujorką, subūrė sekstetą, su kuriuo lankėsi 1938 m. Anglijoje. Tačiau labiau mėgdamas mažesnes ansamblių sudėtis, 1943 m. Art Tatum subūrė greitai išpopuliarėjusį trio. Penktajame dešimtmetyje Art Tatum įrašinėjo tiek solo, tiek ansambliuose išimtinai "Decca" kompanijai. Dešimtmečio pabaigoje jis bendradarbiavo su "Capitol".

1944 m. Art Tatum sužibėjo Esquire Metropolitan Opera House scenoje. Tai išskirtinis įvykis, kadangi pianistas nemėgo koncertuoti didelėse salėse - visą gyvenimą grojo klubuose. 1953 m. pianisto talentą pastebėjo Norman Granz ir įrašė daug nuostabių Arto Tatumo interpretacijų solo ir mažuose ansambliuose. Nuolatinis Arto Tatumo technikos šlifavimas leido jam pasiekti didžiulio produktyvumo įrašų studijoje. Jo solinei programai (69 kūriniai) Granzo studijoje įrašyti užteko dviejų dienų. Šeštajame dešimtmetyje Art Tatum ėmė aktyviai gastroliuoti JAV ir Anglijoje. Jo besaikis girtavimas neatsiliepė grojimui ir stulbinamam darbingumui, tačiau sužlugdė sveikatą. 1956 m. lapkričio 5 d. jis mirė Los Andžele nuo uremijos, tačiau jo muzikiniai išradimai ir įspūdingi įrašai liko ir tebegyvuoja.

 

Džiazo legenda

Galima drąsiai teigti, kad Art Tatum paveikė visą tolesnę džiazo pianizmo raidą. Dievu jį pavadino pats Fats Waller, labiausiai įtakojęs Tatumo grojimą pianistas. Net klasikos milžinai su pagarba ir nuostaba žvelgė į paslaptingąjį virtuozą. Vladimir Horowitz (pianistas), Sergej Rachmaninof (genialus kompozitorius ir pianistas), Godowski (pianistas), Leopold Stokowski (dirigentas), George Gershwin (kompozitorius), Arthuro Toscaninni (dirigentas) puikiai įvertino stulbinančią pianisto techniką. Žinoma, jie toje muzikoje galėjo pažymėti ne vien jos atlikimo meistriškumą, bet fenomenali technika buvo, ko gero, išskirtiniausias ir labiausiai stebinantis Arto Tatumo bruožas.

Ką galima pasakyti apie tą puikų virtuoziškumą? Pavyzdžiui, daugelis išmanančių muziką, puikios klausos muzikantų, išgirdę "Tiger Rag" įrašą, manydavo, kad tai įrašyta dviejų arba net trijų kartu grojančių pianistų. Tą kūrinį Art Tatum įgrojo 370 ketvirtinių per minutę tempu. Taigi buvo apdovanotas tiek stambiąja (akordine) technika, tiek pirštų lankstumu. Būdamas "stride" pianistų pasekėjas, Art Tatum puikiai valdė kairiąją ranką (faktiškai, turėjo dvi dešiniąsias). 1949 m. koncerte jis atliko "I Know That You Know" kompoziciją 450 ketvirtinių per minutę tempu. Tai reiškia, kad per minutę jis išgavo iki 1000 garsų. Norint aiškiau įsivaizduoti šitą tempą neturint šalia metronomo, siūlome tiesiog prisiminti, kad Melcelio metronomo skalėje greičiausias tempas (prestissimo) - paprastai 208 dūžiai per minutę. Daug šlovinamųjų himnų prirašyta Arto Tatumo technikai, tačiau jo įrašuose tie ilgi ir kartais net vienodoki pasažai nedaro itin stipraus įspūdžio būtent technine prasme. Tiesiog daugybė šiuolaikinių džiazo ir klasikos pianistų groja taip pat vikriai ir dar vikriau. Taip, jo pirštų darbas buvo puikus ir kaip savamokslis šis pianistas, žinoma, yra tikras fenomenas. Bet visgi nuleiskime žemiškus dalykus žemėn - pirštai tebuvo paprastas įrankis aukštesniam tikslui pasiekti. Net neturėdamas stebuklingo pirštų judrumo, Art Tatum būtų įrašytas į džiazo istoriją kaip didis novatorius. Gal tuomet jis turėtų mažiau gerbėjų (technika žavi, traukia), gal mažiau jam kliūtų nuo kritikų (pastaruosius kartais erzina tokie ryškūs talentai), bet savo ypatingu stiliumi tikriausiai jis vis tiek būtų sudominęs pasaulį, kad ir koks būtų buvęs grojimo tempas.

Art Tatum nuostabiai svingavo, gausiai išpuošdavo melodijas visą klaviatūrą apimančiais pasažais ir taip pat labai kūrybingai ir netikėtai įterpdavo kitų melodijų citatas. Pagrindą improvizacijoms paprastai sudarė standartai, populiarios to meto dainos ir netgi klasikinės melodijos.

Neįprastas stilius, aklumas, keistas charakteris ir didžiulis talentas lėmė, kad Art Tatum tapo vienu labiausiai mistifikuojamų muzikantų. Amžininkai šventai tikėjo, kad geriausi jo pasirodymai vykdavo paskutinėmis nakties valandomis, kai jis grodavo mažame klube savo malonumui tik išrinktųjų draugų ratelyje. Tada jo atlikimas būdavo ypatingas, tiesiog dieviškas. Deja, Jerry Newman, aistringas džiazo gerbėjas, įrašė dievišką grojimą ir nuplėšė paslaptingumo skraistę. Objektyviai nerandama didelio skirtumo tarp gyvo atlikimo ir studijose darytų įrašų. Publika tikriausiai būdavo veikiama pačios klubo atmosferos, ir kitaip suvokdavo tą pačią muziką. Beveik galima pritarti: labai dažnai turime progą įsitikinti, kiek daug netenka muzika, būdama įrašyta, o ne atliekama gyvai. Netgi aukščiausios kokybės įrašai nuslepia dalį įtaigos, sunaikina kai kuriuos niuansus ir pakankamai stipriai pakeičia garso tembrą. Tad nebraukim šios pasakos iš džiazo istorijos.

Kita "legenda" yra tikras faktas. Tai nepaprasta Art Tatum klausa. Absoliuti klausa - reiškinys, pasitaikantis tiek pat dažnai, kiek absoliutus kurtumas. Bet tokią girdėjimo dovaną kaip Art Tatum turi vienetai. Jis ne tik atspėdavo visų muzikinių garsų aukštį, bet ir įsimindavo visam laikui balso tembrą, galėdavo pasakyti, kiek į bokalą įpilta alaus pagal bildesio į bokalą garsą. Jis netgi nustatydavo pagrindinį klozete nuleidžiamo vandens toną.

Dar sakoma, kad kiti muzikantai paniškai bijojo groti Art Tatum akivaizdoje. Šita baimė apimdavo ne tik jo konkurentus pianistų "dvikovų" metu, kur jisai visuomet nenumaldomai laimėdavo, bet ir visur. Sužinojęs, kad tarp klausytojų yra Art Tatum, grojikas imdavo klydinėti ir painiotis. Netgi pats Fats Waller, "stride" liūtas, kai užsuko Art Tatum, liovėsi grojęs, pakilo nuo kėdės ir pasakė, kad jis tėra paprastas muzikantas, bet šįvakar pas juos atėjęs pats dievas. Gali būti, kad to įvykio ir nebuvo, o jeigu buvo, tai 1938 metais.

Spausdinama iš: www.jazz.scene.lt (sutrumpinta)

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]