NUOMONĖS

Adolfas VENCKEVIČIUS

NE TAVO KIŠKIS

Tai buvo pernai prieš Kalėdas. Baisiai apsižioplinau sulaukdamas gruodžio 22-osios. Dvejus metus prieš tai į Vilniaus miesto ir rajono organizaciją užeidavau gal keliomis savaitėmis anksčiau. Reikalas nebuvo kuo nors ypatingas, tik šiek tiek neįprastas. Ne, ne visur, tik pas mus. Aš tuos trejus metus iš eilės atnešdavau į Vilniaus miesto ir rajono organizaciją po 10 litų, kad organizacijos darbuotojos už juos ką nors nupirktų ar taip sau įteiktų Kalėdų proga sunkiai ar net skurdžiai besiverčiantiems organizacijos nariams.

Tokia idėja atsirado visai atsitiktinai, kai prekybos centre nieko nenupirkom ir neįdėjom į rinkėjų krepšį, nors įeidami ir buvom pasižadėję. Tada jaunimas rinko neįgaliesiems įvairius produktus šventėms. Tada aš pasakiau: "Verčiau tuos 10 litų atiduosiu saviškiams, juk ir ten yra vargstančių žmonių." Kaip tariau, taip ir padariau. Organizacijos pirmininkė Zelma Vaisiūnienė pasakė: "Šimtą litų jau turiu sukaupusi. Galvojau dešimčiai išdalinti. Dabar bus dar ir vienuoliktam." Viskas įvyko gražiai ir natūraliai. Nei didžiuotis, nei gėdintis nebuvo dėl ko.

Kitais metais vėl nunešiau dešimkę - reikia pasidalinti, nors per šventes. Vėl viskas buvo natūralu. Pirmininkė, rodos, tada pasakė, kad tie pinigai būsią atvažiavusiems iš rajono. Tarytum tradiciją pratęsiau ir pernai, nors kažkodėl ilgai svarsčiau, nešti ar nenešti. Įsitikinimo, kad gerai darai, nebuvo, bet nenorėjau graužaties - kodėl aš šiemet to nepadariau. Tat suspaudęs 10 litų saujoje įžengiau į organizacijos kabinetą. Kažkas čia buvo ne taip - lyg ir baldai ne taip sustatyti, lyg ir dar kažkas. Ir žmonių, aišku, pilna. Ką ten pilna - du ar trys, bet mažam kabinete jau daug. Pasijutau lyg nelauktas, neprašytas patekęs. Ir nei šaukti, nei plaukti. Be to, ir mano reikalas pasirodė nei šioks, nei toks. Kažkas čia vyko, ir visi atrodė užsiėmę. Stovėjau viduryje aslos gniaužydamas dešimkę, neišmanydamas, nei į ką kreiptis, nei kam ką sakyti. Priešais prie lango kažkas kažką rašė, braškino popierius, ne rašomuosius, o kažkokius kitus. Pagaliau ten buvusi moteris atsisveikino ir išėjo. Tada prie stalo sėdėjusioji man pasakė: "Prašom palaukti." Palaukiau, kol dar viena moteris kažką gavusi išėjo, o tada ana dalintoja atsigręžė į mane:

- Kokia jūsų pavardė?

Pasisakiau, tik buvau šiek tiek nustebęs, kad manęs nepažįsta. Darbuotojai kiti ar ne ten patekau? Besistebėdamas išgirdau sakant:

- Pirma grupė. Tai ir jums yra kalėdinė dovanėlė.

Še tau, vilke, ir devintinės. Viskas tarytum paaiškėjo. Ne, ne viskas. Dar pasiklausiau:

- O kur Vaisiūnienė?

- Vaisiūnienė jau čia nebedirba.

Dabar jau tikrai viskas tapo aišku, tik aš, ką daryti, nebežinojau. Vis dėlto laikiausi savo.

- Aš čia dešimt litų atnešiau, kad vargingiem ką nors nupirktumėt ar pinigais kam atiduotumėt. Ir pernai daviau, tik šiemet smarkiai pavėlavau.

Nuo kito stalo, kur iki šiol buvo tylu, pasigirdo paliepimas:

- Paimk, ir tegu pasirašo.

Viskas taip ir buvo padaryta. Vis dėlto vienas kliuvinys dar buvo. Reikalų ir dovanų tvarkytoja jį tokiu klausimu išsprendė:

- O paketėlį ar imsit?

O aš nei iš šio, nei iš to suglumau. Reikėjo imti - juk duoda, bet pats duodamas imti jo lyg ir negalėjau. Tad paklausiau:

- O kas tame paketėlyje yra?

Susakė viską. Įdomiausias daiktas man čia buvo aliejus, įdomiausias todėl, kad neseniai vienoje parduotuvėje su žmona produktų rinkėjams buvome nupirkę aliejaus. Pasiėmęs paketėlį nupirktą aliejų būčiau vėl namo parsinešęs - kitaip sakant, vėl atsiėmęs. Gerai nežinau, kas lėmė, bet paketėlio neėmiau. Pasakiau, kad paketėlį atiduotų kam nors kitam. Viskas lyg ir susitvarkė. Nors ne. Vis dėlto šiokia tokia problemėlė liko. Ji per šį nuotykį ir atsiskleidė. Ak, labdara: duoda - imk, muša - bėk.

Norėjau sužinoti ar visi tie pirmos grupės aklieji dovanėles pasiėmė, - juk ir tokių, neimančių, galėjo būti. Įdomu, įdomu, bet kas iš to įdomumo, jei tokių neatsirastų - aš pats tik į nereikalingus apmąstymus įsivelčiau. Ir taip aišku, kad mes, aklieji, ne savo noru, o noru aklumo daug ką darome. Juk tas mūsų trokštamas savarankiškumas yra baisiai ribotas, yra priklausomas nuo kitų ir ateina per "gauti". Tas gauti tampa visuotinis. Visuotinis tampa ir "imti". Todėl kas čia nuostabaus, kad imame. Pagaliau juk čia kiekvieno reikalas. Žinoma, dar ir davėjų. Baisiai svarbu, su kokia etikete pateiksi - labdara ar šventinė dovanėlė. Nuo dovanėlės tarytum ir nėra kaip atsisakyti. Bešnekant ir man pačiam paaiškėjo, kad aš ir tą dešimt litų duodamas dovanėlę galėjau pasiimti. Nežinau, nežinau, ar gerai būt buvę. O kad tas 10 litų buvo reikalingas, išgirdau dar kabinete stovėdamas. Paskui mane į kabinetą įėjusi moteris tai prie pirmojo stalo sėdinčiai darbuotojai ėmė skųstis:

- Pasiėmiau pensiją ir mieste ištraukė - su visais dokumentais, su viskuo. Nebeturiu net už ką namo parvažiuoti.

Apsisukau ir išėjau dar ne iš karto į duris pataikydamas. Galėjau ir aš pats tai nuskriaustajai pinigus atiduoti, bet to nepadariau, nes buvau nuo netikėto atsitikimo smarkokai suglumęs. Šiek tiek suglumęs ir dabar tebesu, tik čia priežastis kita, mat man atrodo, kad ne visiems pirmos grupės akliesiems tų šventinių dovanėlių reikėjo ir kad ne vienas antros grupės aklasis liko be nieko, nors labai ir labai būtų reikėję. Žinau: labdaros ar kaip kitaip pavadintų dovanėlių dalinimas yra sunkus darbas, nė kiek ne lengvesnis ir ne mielesnis kaip mėšlo vežimas. Gal tada ir kištis nereikėtų arba laikytis nuostatos - ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis. Kažin? Vis dėlto kiškis jau buvo bemaž mano, tik druskos ant uodegos neužbėriau ir jis atiteko kitam. Dabar įdomiausiai įdomu, kas tame paketėlyje buvo: gal alyvuogių aliejus, "Dardžilingo" arbata ar "Espresso" kava? Reikės kieno nors pasiteirauti, kad širdperšos užsidirbčiau.

Nes šiam įvykiui vis kažko dar trūksta.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]