PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

PERĖJĘS UGNĮ IR VANDENĮ


Šis pasakojimas apie Edvardą Žilėną, kurį išaugino ežerų ežerėlių, miškų miškelių kraštas - Aukštaitija. Žmogų, kuriam gyvenimas atseikėjo daugiau kančios negu laimės, bet paliko viltį išgyventi, kuris, vos sulaukęs dvidešimties, pasinėrė į partizaninės kovos sūkurį, buvo sunkiai sužeistas, neteko regėjimo, bet neprarado tikram lietuviui būdingos patriotizmo dvasios, žmogų, kuriuo gali didžiuotis Lietuva, o jis pats sako tik atlikęs pareigą Tėvynei. Kito kelio nematęs ir neieškojęs.

Tai gerokai sutrumpinta, ne iki galo atskleista žmogaus biografija, kurioje nedaug romantikos, bet su kaupu karčios, rūsčios tikrovės. Paklausykite ir pabandykite išgirsti.

"Gimiau Utenos apskrity, Saldutiškio valsčiuje, Ginučių kaime. Čia baigiau 4 pradinės mokyklos klases. Šeimoje - 6 vaikai: penki broliai ir sesuo. Tėvas užsiėmė kalvystės amatu, kaustė arklius, dirbo kitus darbus. Mirė 1936 m., palikęs jau paaugusius vaikus. Vargome, bet nebuvome nuskurdę. Ganėm karves, rinkom miško uogas, laukėm, kada ateis grybų metas. Taip užsidirbdavom duonos kąsniui, nes žemės lopinėlis - 2 ha negalėjo visų išmaitinti," - pasakoja pokario laikų partizanas Edvardas Žilėnas. Tokia jo sudėtingo gyvenimo istorijos pradžia.

Perėjęs ugnį ir vandenį, partizaninėje kovoje praradęs regėjimą, šis aukštaitis didžiuojasi, kad neprarado tikėjimo Lietuvos nepriklausomybe, kad nenukrypo nuo savo gyvenimo tiesos.

Tylėjęs per visą Lietuvos okupacijos laikmetį, atvirai prabilo 1998 - aisiais. Dar po septynerių metų išdrįsau pakalbinti Edvardą Žilėną ir aš. Tiesiog išklausyti, kas susikaupė per daugelį metų. Grįžti į anuos visą tolesnį gyvenimą nulėmusius įvykius nebuvo lengva. Jutau, kaip giliai slepia jaudulį, neleisdamas jam prasiveržti, kad neužgožtų esmės. Jo pasakojimas santūrus vyriškas, daugiau gyvenimo detalių pateikia, kai prabyla apie sužeidimą ir įvykius, nutikusius po to, apie šeimą, kuri jam ypač brangi. Trumpai stabteli bandydamas atgaivinti atmintyje pačius ryškiausius momentus. Ir vėl sukame gyvenimo ratą į prieškario laikus.

"Verstis nebuvo lengva, bet atsirado gerų žmonių, kurie padėjo. Seserį Juliją globojo kunigas Povilas Jakas, leido ją į mokslus. Sovietams okupavus Lietuvą, vyriausias brolis buvo pristatytas prie "majakų" (stebėjimo bokštų) statybos. Brolis buvo tikras auksarankis ir netrukus rusai jį išvežė darbams į Rusiją. Nesitikėjom sulaukti, manėm - žus, bet, visų laimei, jis grįžo. Tada išvažiavo į Kauną, tapo Krašto apsaugos savanoriu, tarnavo iki 1943 metų. Gavęs atostogų, į tarnybą negrįžo. Buvo kalbinamas trauktis į Vakarus, tačiau atsisakė. Praėjus frontui ir grįžus rusams, buvo įskųstas už tarnybą krašto apsaugoje, tardomas. Aplink Ginučių kaimą daug miškų. Juose kūrėsi partizanų būriai: "Naro", "Tarzano", "Skrajūno". Brolis turėjo slapyvardį "Zubrys" ir subūrė draugus į tuo vardu pavadintą būrį. Į jį įsitraukėme ir mes su broliu Broniumi. Aš dalyvavau dviejuose susirėmimuose su reguliariąja rusų kariuomene. Pirmojo metu niekas iš partizanų nenukentėjo. Antrasis susirėmimas buvo kur kas rimtesnis. Teko grumtis su reguliariosios kariuomenės kareiviais, kurie buvo ginkluoti automatiniais šautuvais ir turėjo 6 kulkosvaidžius. Jėgos buvo nelygios, tačiau "Naro" būrio vadas nusprendė, kad pasirinkus tinkamą poziciją, priešai kris. Mūšis buvo sunkus, rusų kareiviai apsivilkę maskuojančiomis uniformomis. Kova sunki ir ilga. Po susišaudymo tankus pušaičių miškas buvo panašus į nušienautą pievą. Teko trauktis. Skaičiavome "Tarzano", "Naro" ir "Zubrio" būrių žuvusiuosius ir sužeistuosius. Keturi žuvę, trys sužeisti. Tai įvyko 1945 metų balandžio vidury. Mums reikėjo didesnio, saugesnio bunkerio. Jį įrengėme patogioje vietoje, prie Ginučių piliakalnio. Savo būrio sužeistajam Vytautui Pumpučiui ir vienam iš "Naro" būrio vyrų parvežėme gydytoją. Laikėmės konspiracijos, sakėme, kad gydytojas reikalingas mūsų motinai. Suteikus medicininę pagalbą sužeistieji pradėjo sveikti. Sesuo Julija ir brolis Algis buvo partizanų ryšininkai, jiems nuolat grėsė pavojai. Kovų buvo daug, apie visas nepapasakosi.

Prabėgus beveik metams nuo partizanavimo pradžios, nagrinėjama prieštankinė granata brolio rankose sprogo. Išgirdau šaukiant "broliai, gelbėkit", bet sprogimas paguldė ir mane. Negalėjau pajudėti, bet sąmonės nepraradau. Gal už dešimties minučių atvyko "Zubrio" ir "Naro" partizanai. Buvo duota komanda visur ant kelių, vedančių į Ginučius, pastatyti sargybą, kai kur ir kulkosvaidžius. Brolis Vincas ("Zubrys") aptvarstė, aprišo žaizdas ir niekur nuo manęs nesitraukė. Nutarė slapčia vežti į Utenos ligoninę. Sužinojo, kad kelias laisvas. Aš prašyte prašiau: "Nevežkit manęs, nenoriu išgyti - vis vien liksiu aklas. "Naro" būrio vadas įkalbėjo važiuoti, o aš grasinau iššoksiąs iš vežimo. Bet kur tu iššoksi, kai nė pajudėti negali. Kai nuvežė į Uteną, daktarai klausė:"Iš kur ištraukėt šitą banditą?" Dar pasiteiravo, kas sutvarstė žaizdas, o po to pareiškė, kad aš neišgyvensiu, ir liepė ieškotis karsto. Aš jau to negirdėjau - matyt, buvau praradęs sąmonę. Kai susiruošė važiuoti, išbėgo gydytojas ir pasakė:"Nevažiuokite - jūsų ligonis atgijo, galbūt ir nemirs". Ir pridūrė, kad reikia gelbėti akis. Liepė susirasti benzino, pažadėjo sunkvežimį, sakė, kad reikia gabenti į Vilnių. Bet su sąlyga, kad kartu bus vežamas ir kitas ligonis - stačiatikių popas. Jį sužeidė per mūsų ataką, bet pats buvo kaltas. Niekas nesiruošė jo pulti, bet kai partizanai sužinojo, kad vadinami liaudies gynėjai iš žmonių atimtą turtą slėpė pas popą, nutarė "pamokyti". Popas priešinosi, pradėjo šaudyti į mus. Taip ir išvažiavom į Vilnių kartu su popu, kuris reikalavo, kad būtų vežamas į jo nurodytą ligoninę. Sesuo Julė griežtai atsakė: "Mano mašina, mano benzinas, nuvešim brolį, o po to tave". Taip ir padarė. Aš gydžiausi šv. Jokūbo ligoninėje."

Dėstė Edvardas savo kovų ir tolesnio gyvenimo mozaiką ir rodės, kalba ne apie save: stebi ir vertina įvykius iš šalies.

Sunku patikėti, kad žmogus, išgyvenęs tokį pragarą, žaizdomis išvagotas nuo galvos iki kojų, niekuo nesiskundžia ir niekam nejaučia pagiežos. Tiesiog prisimena: "Nuvežtas į ligoninę gal dvi paras neturėjau sąmonės, sesuo gulėjo šalia manęs ant grindų, slaugė. Aibė žaizdų, vienos labai gilios, kitos - mažiau. Granatų skeveldros krūtinėje, plaučiuose, viena nukeliavusi iki pat inksto, bet išgyvenau. Po daugelio metų, gal kokiais 1990 metais, gerai neatsimenu, ta skeveldra pradėjo judėti, užblokavo kairįjį inkstą. Teko operuotis. Nebeskauda, tik šonas jautrus ir kairioji koja greit pavargsta. Vėliau teko iškęsti dar ne vieną operaciją. Ir nežinau, kodėl vis dar gyvas ir gyvas. Nors sveikatos nebėr..."

Neišdrįstu klausti, kas labiausiai įskaudino Edvardą, bet, tarsi atspėjęs mano mintį , prasitaria:" Blogiausia ir skaudžiausia buvo, kai mudu su Valentinu Toločka 1948 metais buvom pašalinti iš mokyklos. Auklėtojas Bieliauskas patarė rašyti pareiškimus ir prašyti, kad mus grąžintų. Parašėm - priėmė, bet po kiek laiko vėl pašalino, apkaltinę "kenksmingomis pažiūromis", nukreiptomis prieš komjaunimą. Teko grįžti namo. Pradėjau siųsti laiškus LAD centro valdybai, prašydamas, kad įdarbintų kuriame nors kombinate. Buvau susipažinęs su aklųjų gyvenimu, nenorėjau gyventi kaime ir nieko neveikti. Juk aklas kaime - tarsi gyvas palaidotas. Bet į tuos laiškus niekas nereagavo. Kreipiausi pagalbos į silpnaregę Stasę Buterlevičiūtę, tuo metu dirbusią Vilniaus aklųjų įmonėje. Padėjo. Gavau atsakymą, kad būsiu įdarbintas Panevėžio GM kombinate. Per 23 dienas susitvarkiau dokumentus. Atvažiavau. Į šepečių cechą nepriima, sako: "Eik velti veltinių". Aš svarstau, ką daryti, o mano jaunesnysis brolis eina žiūrėti, kas ten per darbas. Grįžta ir sako: "Ruoškis - važiuosim namo". Klausiu: "Kodėl?" Atsako, kad tokiomis sąlygomis tik velniai gali dirbti. Ten sienos kaip barake, lentinės, grindų nėra, du katilai, kuriuose virina tuos veltinius, balos telkšo, darbininkai po jas braido. O sieros smarvė... Darbininkų rankos kaip šunų - nugraužtos". Vėl maišą ant pečių ir - namo. Tik 1953-aisiais pagaliau buvo priimtas į Švėkšnos aklųjų įmonę darbininku. Įmonę panaikinus 1963 metais persikėlė gyventi ir dirbti į Kauną.

Pokario rezistencijos kovų dalyvis Edvardas Žilėnas už daugelį dalykų jaučiasi dėkingas A. Jonynui, su kuriuo buvo pažįstamas nuo 1945 -ųjų, kai šis, būdamas LAD organizacinio biuro pirmininku, lankė jį, besigydantį šv. Jokūbo ligoninėje. Jo dėka Edvardas buvo priimtas į Kauno aklųjų internatinę mokyklą ir baigė 6 šios mokyklos klases. Ne be A. Jonyno pastangų jis buvo priimtas ir į Kauno aklųjų įmonę, kur beveriant šepečius akimirksniu prabėgo 34 metai.

Rūpėjo pasiklausti, kaip susirado savo gyvenimo draugę Elenutę, mergaitę iš Dzūkijos. Pasirodo, likimas juos suvedė dar šv. Jokūbo ligoninėje. Vienas palatos draugas jam prasitarė, kad čia pat, kitoje palatoje, gydosi akla mergaitė. Po kiek laiko į jų palatą užsuko maža mergaičiukė, visai dar vaikas. Edvardas paglostė jos plaukus, nenujausdamas, kad po 13 metų ji bus jo žmona. Antrą kartą jie susitiko Švėkšnoje. Abu vėrė šepečius. Užsimezgė draugystė, išaugusi į meilę. Vestuves atšoko taip pat Švėkšnoje. Elenutė, mergaitė iš Varėnos krašto, turinti puikų balsą, tvirtą charakterį, atvirą būdą ir kovų bei ligų užgrūdintas Edvardas ne tik gražiai sutaria - surėmę pečius jie bando atsilaikyti prieš visas gyvenimo negandas. Užaugino du sūnus ir dukterį, susilaukė trijų anūkių.

Niekas nežino, kaip būtų susidėliojusi Edvardo gyvenimo istorija, jeigu nebūtų praradęs regėjimo. Viena aišku - kova už Lietuvos nepriklausomybę jam buvo ir tebėra šventas dalykas. Jis, ko gero, vienintelis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje - pokario laikų partizanas. Jo pavyzdys patvirtina, kad ne vien buvę Smetonos laikų karininkai, policininkai ar turtingų ūkininkų sūnūs su ginklu rankose ėjo ginti Tėvynės laisvės. Ne mažiau patriotiškai buvo nusiteikę ir bežemių valstiečių ar darbininkų vaikai.

Edvardas Žilėnas išlaikė sunkų gyvenimo egzaminą. Neklysdamas, neabejodamas, pusiaukely nesustodamas. Argi ne tai svarbiausia? Ir tai buvo deramai įvertinta. Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą Edvardas Žilėnas 2001-ųjų metų gegužės 15 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]