SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Alvydas VALENTA

AR ESPERANTO IŠGELBĖS PASAULĮ

Pradėsiu nuo savo prisiminimų: esperanto kalbos vadovėlį į rankas paėmiau dar mokyklos suole - tada tos kalbos šiek tiek pramokau. Vėliau - universitetas, studijos. Filologijos fakultete, be kitų kalbų, fakultatyviai buvo galima mokytis ir esperanto kalbos. Tačiau didelio pasisekimo šis fakultatyvas neturėjo - vyravo nuomonė, kad filologui esperanto kalbos mokytis - lyg ir ne prestižas... Tikriausiai kaltas buvo ne vien prestižas, tačiau šią kalbą pamiršau geriems dviem dešimtmečiams.

Su esperanto akis į akį susitikome tik 2004-ųjų pabaigoje: tuomet pradėta rengtis 2005 m. liepos mėn. Vilniuje turėjusiam vykti (ir įvykusiam) 90-ajam Pasaulio esperantininkų kongresui. Paaiškėjo, kad aklieji esperantininkai yra susivieniję į Tarptautinę aklųjų esperantininkų lygą (TAEL), kad ši lyga rengia savo kongresus. Šie kongresai vyksta tuojau pat po didžiųjų (bendrųjų) kongresų, toje pačioje valstybėje ir tame pat mieste - visai kaip parolimpinės žaidynės. Gali kilti klausimas, kam apskritai reikalingi tokie kongresai - juk aklieji visada buvo prieš diskriminaciją, segregaciją ir panašius dalykus. Patirtis parodė, kad tokie kongresai vis dėlto reikalingi - juose aklieji aptaria specifines, su savo neregyste susijusias problemas: literatūros esperanto kalba leidybą, jos platinimą, diskutuoja kitais neregiams aktualiais klausimais. Taigi tuojau pat po didžiojo, 90-ojo Pasaulio esperantininkų kongreso, Vilniuje turėjo vykti gerokai mažesnis, kuklesnis, bet taip pat labai svarbus 71-asis Tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nebuvo svarbiausia šio kongreso organizatorė, bet ir neliko nuošalyje, o šių eilučių autoriui buvo pasiūlyta vėl prisiminti esperanto kalbą. Teko atsiversti gramatiką, pasklaidyti žodyną. Nesakau, kad per tuos metus tapau karštas esperantininkas, nežinau, ar juo tapsiu, tačiau vienas kitas štrichas apie aklųjų esperantininkų sąjūdį, o ir pačią esperanto kalbą taip ir prašosi brūkštelėjamas.

71-asis Tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas vyko Vilniuje praėjusių metų liepos 30 - rugpjūčio 6 dienomis. Į jį susirinko 90 dalyvių iš 18 valstybių. Dalyvavo artimiausi kaimynai: lenkai, rusai, suomiai. Pati didžiausia delegacija (8 žmonės) atvyko iš Japonijos. Svarbiausia kongrese vyravusi tema - esperanto kalbos mokymosi modernizavimas: kompiuteriai, galimybė esperanto kalba parašytus tekstus skaityti su programa Jaws, įrašai kompaktinėse plokštelėse, DAISY technologija ir pan. Kongreso dalyviai rengė poilsio vakarus, jiems buvo sudarytos galimybės aplankyti Vilniaus senamiestį, Rumšiškes, susipažinti su Lietuvos aklųjų biblioteka, LASS veikla. Kalbant tiek apie kongreso dalyvius, tiek apie akluosius, apskritai besidominčius esperanto kalba, tenka pripažinti, kad dažniausiai tai vyresnio amžiaus žmonės. "Jaunų jėgų, jauno kraujo aklųjų esperantininkų sąjūdžiui labai trūksta," - tokie ar labai panašūs žodžiai iš kongreso tribūnos nuskambėjo ne kartą. Bet tai nereiškia, kad jaunimas esperanto kalba nesidomi visiškai, pavyzdžiui, jauna ir labai įdomi buvo japonų delegacija. Japonai kongreso dalyviams surengė popietę, kurios metu demonstravo nacionalinius savo rūbus, be abejo, pirmiausia kimono. Kelios japonų merginos persirengė kimono ir visi norintys galėjo įsitikinti, kaip šis drabužis joms nuostabiai tinka... Lietuvių, švelniai tariant, kongrese dalyvavo negausiai: be šių eilučių autoriaus, dar ištikimas esperanto kalbos bičiulis dr. Valentinas Vytautas Toločka bei mokytoja Audronė Maksimaitienė ir būrelis jos mokomų A. Jonyno mokyklos merginų.

Aklieji esperantininkai savo kongresus rengia kasmet, kitas kongresas įvyks šių metų liepos 28 - rugpjūčio 5 dieną Florencijoje, Italijoje. 2007 m. kongresas vyks Japonijoje. Priešingai nei iki šiol, Florencijoje aklųjų esperantininkų kongresas vyks tuo pat metu kaip ir bendrasis - šitaip buvo nuspręsta Vilniuje!

Kongreso metu atnaujinta Tarptautinės aklųjų esperantininkų lygos taryba, išrinkta nauja prezidentė - ja tapo Serbijos ir Juodkalnijos atstovė Nedeljka Ložajič. N. Ložajič kartu yra ir Belgrado aklųjų bibliotekos direktorė.

Keletas žodžių apie esperanto "ideologiją". Šį žodį sąmoningai rašome kabutėse, nes kokios nors ypatingos ideologijos čia nėra. Tiesa, XX amžiaus pradžioje su esperantu sietos didelės viltys: ta kalba turėjo padėti suvienyti žmoniją, tarp tautų nutiesti taikos, savitarpio supratimo tiltus. Pats pavadinimas "esperanto" verčiamas kaip "viltingas", "turintis vilties". Dabar jau matome, kad šioms viltims, deja, nebuvo lemta išsipildyti: pasaulį niokojo ir tebeniokoja karai, dialogas tarp atskirų kultūrų mezgasi lėtai ir sunkiai. Vis dėlto esperanto sąjūdžiui ir žmonėms, besimokantiems šios kalbos, yra artimos internacionalizmo, solidarumo, draugystės, bendravimo ir bendradarbiavimo idėjos. Sunkiai įsivaizduojama, kad esperanto kalbos imtų mokytis žmogus, svaičiojantis apie pasaulinį žydų sąmokslą (esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas buvo žydas), savosios kalbos ir savosios kultūros išskirtinumą. Šilta draugiška nuotaika vyravo ir 71-ajame aklųjų esperantininkų kongrese. Tuo pat metu iš kongreso tribūnos ne kartą buvo pasakyta, kad esperanto - tai ne ideologija, o susikalbėjimo, komunikacijos priemonė, pavyzdžiui, kaip mobilusis telefonas: juo lygiai sėkmingai naudojasi ir geri žmonės, ir nusikaltėliai. Mokėti esperanto - vadinasi, turėti dar vieną papildomą komunikacijos kanalą, dar vieną "mobilųjį telefoną". Kaip sugebėsime jį panaudoti - tai jau kiekvieno mūsų išradingumo reikalas. Patirtis rodo, kad panaudoti šį "telefoną" galima: ypač tiems, kas mėgsta bendrauti, keliauti, nori geriau suprasti kitas tautas ar kultūras.

Naivu būtų tikėtis, kad esperanto išgelbės pasaulį: į šitą vaidmenį ji nė nepretenduoja, tačiau ji gali tą pasaulį, kad ir koks netobulas jis būtų, padėti pažinti.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]