VIRŠELIS

Ž. DE LETŪRAS. MUZIKANTŲ MUŠTYNĖS (fragmentas)

Prancūzų dailininkas Žoržas de Letūras (1593-1652) gimė kepėjo šeimoje, Lotaringijos grafystėje. Likęs jo laiško fragmentas su puikia kaligrafija ir nepriekaištinga ortografija rodo, jog Letūras gavo gerą pradinį išsilavinimą. Kur mokėsi kepėjo sūnus dailės? Menotyrininkai daro prielaidą, jog pirmiausia jis galėjo mokytis pas vienintelį jo gimtajame Viksiursej miestelyje gyvenusį profesionalų dailininką Klodą Dogo (1570-1636). Apie tolesnes dailininko studijas taip pat žinių neišliko. Galimas dalykas, jog tėvas Žaną išsiuntė mokytis į tuometinę Lotaringijos sostinę Nansi, o galbūt nepagailėjo pinigų kelionei į Italiją ar Olandiją. 1617 metais dailininkas vedė Dianą Lenerf, kuri jam pagimdė du sūnus ir dukterį. Dailininkui 1631 metais teko pergyventi maro epidemiją, 1633 metais - karaliaus Liudviko XIII kariuomenės okupaciją, o 1638 - gimtojo Liunevilio gaisrą, per kurį žuvo nemažai jo paveikslų. Kadangi grafystė lojaliai priėmė Liudviko XIII okupaciją, dailininkas šešioms savaitėms buvo pakviestas dirbti karaliaus rūmuose, kur jo užsakovai, be paties monarcho, buvo kardinolas de Rišeljė, grafienė de Agillon, finansų ministras de Bulon ir karaliaus architektas Lenotr.

Meistras tapė ne tik šventorius, bet ir realius aplinkos žmones. Galbūt užėjęs į smuklę išlenkti taurelės vyno, paieškoti personažų ir pamatė patrauklią scenelę, kurią ir pavaizdavo savo paveiksle "Muzikantų muštynės". Fragmentą čia matote. Vienas iš besipešančių klajojančių muzikantų - neregys. Per neregio petį permesta lyra, kito muzikanto kairėje rankoje - dūda, o dešinėje - citrina, kurios sultimis bandoma pataikyti į aklojo šiek tiek pramerktą akį ir patikrinti, ar kolegos aklumas nėra apsimestinis. Neregys pasiruošęs gintis peiliu. Praplikusiu viršugalviu, žila barzda ir ūsais neregys kairėje rankoje kaip ginklą greta peilio laiko lyros mechanizmo prisukimo rankenėlę. Kiek atlošta atgal galva rodo muzikanto aklumą. Šalia stovinti moteriškė iki baltumo suspaudusi rankų pirštus meldžia Dievą "atvesti į protą" peštukus. Muštynės greičiau kelia šypseną negu nerimą. Menotyrininkai šioje drobėje įžiūri moralą pagal lotynišką patarlę: "Mendicus mendico invidet" ("elgeta elgetai pavydi"). Kaip dažnai būna, menotyrininkai linkę ieškoti paslėptos minties ir niekaip nenori patikėti, kad dailininkas gyvenime galėjo matyti tokią sceną ir ją meniškai perteikti drobėje.

Šis Letūro paveikslas, nutapytas apie 1620-1625 metus, yra saugomas Džetti muziejuje, Los Andžele.

Vytautas GUDONIS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]