LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

Kas pajudėjo ne laiku


(Ištrauka iš romano)

Povilas stovėjo įsirėžusio ežeran pusiasalio smaigalyje. Iš trijų pusių jį supo vanduo. Naktį ežeras buvo užsiklojęs rūko antklode, kurios draiskanos kybojo ties pakrančių krūmais. Aplink viešpatavo nuostabi ryto tyla. Tai vienur, tai kitur kurkteldavo varlė, supliauškindavo uodega vandens paviršiun išnėrusi žuvis, kvarkteldavo antis. Paskui vėl viskas nutildavo. Nuščiuvusi gamta laukė savosios valdovės pasirodymo. Kad toji akimirka jau visai arti, rodė sparčiai raustantis rytinis horizonto pakraštys. Netrukus per viso ežero ilgį nutįso šviesus, akinantis takas. Sodyboje pragydo gaidys. Kažkur toliau tarsi aidas atsiliepė kitas. Kiek tolėliau, raisto brūzgynuose, sutrimitavo gervės. Gamta ir žmonės kilo pasitikti naujos dienos. Kokia ji bus - niekas tiksliai nežinojo, kaip ir Povilas.

- Žaviesi rytmečiu?

- Taip, dėde Leonidai. Vakar išvydęs beržyną, nesitikėjau už jo pamatyti tokio nuostabaus kampelio.

- Čia, Gyti, net ir klimatas kitoks nei aplinkinėse vietose. Nuo šiaurinių vėjų šią vietelę saugo kalva, apžėlusi mišku. Gūsingo vakario šėlsmą sulaiko beržynas. Šios vietos šeimininkas gerai žinojo, kad rytuose ne tik saulė pateka. Iš ten pučiantis vėjas kartais būna piktesnis už šiaurinį. Saugodamas nuo jo savo sodą, prisodino eglių ir kadagių, kurie, užaugę ir susilieję su ežero pakrantės brūzgynais, virto puikiausia užuovėja. Jeigu pastebėjai, tai net takelis, bėgantis per šią apsauginę juostą, yra vingiuotas - ne strimagalviui vėjui pritaikytas.

- Ten aš dar nespėjau nueiti. Man dar vakar į akis krito šitas pusiasalis. Čia nepaprastai gražu. Nežinau, kaip yra kitu metų laiku, bet dabar gali pamatyti, kaip saulė pateka.

- Būdamas tavo metų, aš irgi žavėjausi ir saulėtekiais, ir saulėlydžiais. Dabar, kai mano vidurdienio saulę dangsto grėsmingi debesų tumulai, gamtos grožio beveik nebematau. Tikėjausi praturtėjęs tapti laisvu, laimingu žmogumi. O kuo pasidariau? Medžiojamu padaru. Kartais kelis kartus per dieną keičiančiu savo išvaizdą. Tik dideli pinigai ir geri ryšiai su valdžios žmonėmis gelbsti nuo kalėjimo.

- Bet jūs, dėde Leonidai, kaip suprantu, nebenorite tęsti savo juodojo verslo?

- Čia tokia kūdra, Gyti, kad net ir geram plaukikui sunku pasiekti krantą, ant kurio stovi tavo sėbrai, pasirengę įstumti atgal į tą pačią ar dar gilesnę ir nešvaresnę.

- Gal šis nuostabus kampelis jus išgelbės nuo piktų akių?

- Duok Dieve.

Valentino AJAUSKO piešinys

Tuo tarpu nežinia iš kur atskriejęs vėjas ėmė šnekinti pakrantės meldus. Pakilusios bangelės siūbavo vandens lelijų lapus. Abu vyrai tylėdami žiūrėjo į mirguliuojantį vandenį ir, kaip tuoj paaiškėjo, abu galvojo apie tą patį.

- Dėde Leonidai, kada mes imsimės perlaidojimo ceremonijos, tikriau sakant, mano laidotuvių?

Leonidas, pakėlęs galvą, pažvelgė Povilui tiesiai į akis. Paskui, blykstelėjęs baltais dantimis, plačiai nusišypsojo, bet nieko nepasakė. Jaunuolis pamanė, kad ne vietoj ir ne laiku uždavė šį klausimą, todėl garsiai samprotavo toliau:

- Gal mums iš viso nereikėjo vaidinti tos komedijos?

- Tavo klausimas, Gyti, jau pavėluotas. Šį reikalą tvarkyti baigiau gerokai po vidurnakčio. Tikriausiai mano žmonės jau pradėjo vykdyti gautą užduotį.

- Maniau, kad mes patys turėsime šį darbą padaryti.

Leonidas šyptelėjęs pasakė:

- Mums nuo tos vietos reikia būti kuo toliau. Jeigu labai norėtum pamatyti savo paties laidotuves, galėtume ką nors sugalvoti. Tik ar verta tai daryti?

Ant kalno, mano verandoje, stovėjo žilagalvė moteriškė ir mojo ranka.

- Einam, Gyti, mus jau kviečia pusryčių.

Kotrynos ir Linos senelė, Emos motina, buvo aukšta, prakauli, tiesi moteriškė. Aštuoniasdešimt šešeri metai nepajėgė jos sukūprinti. Akys buvo žvitrios, veidas, nors metų turėjo daug, mažai raukšlėtas ir labai mielas. Ji pati už stalo nesėdėjo. Vis kažkur bėgiojo ir nuolatos klausinėjo, ar svečiams ko netrūksta.

Papusryčiavę vyrai vėl nusileido prie ežero. Leonidas nešėsi ant peties užsimetęs irklus, Gytis - dvi meškeres. Jos buvo skirtos ne žuvims gaudyti, o pašalinių žmonių akims apdumti. Leonidas visas savo veiklos operacijas atlikdavo labai apgalvotai. Ryšį su jos vykdytojais palaikė per tarpininkus. Pats stengėsi būti kuo toliau nuo tos vietos, kur vyko sumanyta operacija. Rūpinosi, kad ten, kur jis tuo metu būdavo, netrūktų liudininkų. Tą patį jis ir dabar darė. Kalbino visus meškeriotojus, klausinėjo, kaip žuvys kimba ir ant kokio masalo. Domėjosi, ar užpelkėjusiame ežero gale galima ką nors pagauti. Daugelis atsakė to nežiną, nes taip toli plaukti neturį laiko ir noro.

- O mudu, Gyti, gal pamėginsim?

- Kaip jūs nuspręsit, dėde Leonidai, taip ir bus.

- Linkiu jums gero laimikio! - traukdamas nuo kabliuko spurdantį ešerį, šūktelėjo kalbintas vaikinukas.

Jeigu į tą ežerą žvelgtum iš paukščio skrydžio, jis primintų didelę žuvį, kurios nasruose įstrigęs trikampis žemės gabalas, o uodega įkišta giliai į krūmus. Tų krūmų priedangoje dabar šnekučiavosi abu vyrai. Leonidas nuolatos žvilgčiojo į laikrodį. Atėjus sutartai valandai, išsitraukė iš marškinių kišenės mažytį aparatą, ausin įkišo blizgantį rutuliuką ir ėmė spaudyti miniatiūrinius aparato mygtukus. Paskui prisidengęs vieną ausį, susikaupęs tylėjo. Ta paslaptinga procedūra truko apie minutę. Jos pabaigoje Leonidas aparatėlyje dar kažką paspaudinėjo ir visa sudėjo į mažytį futliariuką. Tik dabar Povilas pastebėjo, kad tas daikčiukas panašus į žuvelę.

- Štai ir viskas. Atšaukti to, ką sumanėme, nebegalima, Povilo Žilio kūnas jau pakeliui į kapines. Ryt poryt bus užkastas ten, kur guli tėvas.

Povilo kūnu perbėgo šaltukas. Jis išvydo save gyvą užkaltame karste. Tarsi girdėjo, kaip ant dangčio griūva žemės grumstai. Jo ausis pasiekė iš kažkur atskridęs tėvo balsas: "Teatleidžia tau Dievas, sūnau!"

- Kas tau, Gyti? Visas drebi kaip drugio krečiamas. Gal ir tau reiks į ligoninę atsigulti?

- Ne, dėde Leonidai. Esu visiškai sveikas. Čia kalta mano vaizduotė. Ji mane nuskraidino į kapinaites, kur pamačiau savo laidotuves, net tėvo priekaištingą balsą girdėjau.

- Turėdamas tokią vaizduotę galėtum būti rašytoju.

- Gal kada nors taip ir bus. Lietuvių kalbos mokytoja už rašinius mane visados girdavo. Sakė, kad galėčiau būti geras lituanistas.

- Kodėl pasirinkai tiksliuosius mokslus?

- Jie man irgi sekėsi. Fiziką pasirinkau, nes ir tikrasis Gytis ją studijuoti norėjo.

- Čia ne bėda. Pažįstu ne vieną rašytoją, studijavusį ne literatūrą. Retas jaunas žmogus iš karto pasirenka savo kelią pagal pašaukimą. Tau dar viskas priešaky. Dabar painiavos tau bus šiek tiek mažiau. Visokių netikėtumų būti gali, nes Lietuva per maža šalis, kad nesusitiktum kokio pažįstamo ar giminaičio. Tam visados turėsi būti pasirengęs. Reikės žaibiškų sprendimų. Gal būtų visai neblogai, jei galėtum pasižiūrėti, kaip bus laidojamas Povilas Žilys. Daugiau šansų turėtum netikėtumams atremti. Pirmiausia reikia sužinoti, kada ta procedūra vyks. Vakare, prieš tavo išvažiavimą, paskambinsim jūsų seniūnei. Jos pavardę ir adresą tu juk žinai. (...)

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]