NAUJOS KNYGOS

Gražina SPUDIENĖ

APIE ŽMOGŲ IR LIKIMĄ


Vaclovo Areimos knygos 'Kas pajudėjo ne laiku' viršelisSavo gyvenimo šventės - septyniasdešimtmečio išvakarėse Vaclovas Areima skaitytojui padovanojo dar vieną, jau vienuoliktą, knygą - romaną "Kas pajudėjo ne laiku". Tai jau šeštoji rašytojo prozos knyga - be jos, jis yra išleidęs du apsakymų rinkinius bei romanų trilogiją.

Jau pavadinimas skaitytoją įtraukia į pilną netikėtumų, keistų sutapimų kūrinio meninį pasaulį. Siužeto centrinė ašis - atsitiktinumų virtinė. Pagrindinis veikėjas Povilas, susipykęs su patėviu, motinos abejingumo išvarytas iš namų, atsiduria mieste ties daugiaaukščiu namu. Čia jį randa atsitiktinai pro šalį einanti moteris - motina, neseniai palaidojusi savo sūnų, tik dar nesusitaikiusi su tuo faktu ir tebelaukianti jo sugrįžtančio. Susitinka nemylimas sūnus ir mylinti motina - taip motyvuojami dviejų veikėjų tolesni sprendimai. Moteris, įžvelgusi begalinį jaunuolio ir jos vaiko panašumą, patiki, jog šis atsiradęs - ji taip nuoširdžiai jo laukusi. Todėl rūpinasi "atgimusiu" sūnumi Gyčiu (Povilu) lyg tikra motina. O Povilas, niekada nepatyręs motinos meilės, lieka naujuose namuose ir stengiasi įsijausti į sūnaus Gyčio vaidmenį. Veikėjui tai tarsi likimo siųstas atlygis už be meilės nugyventus metus - dabar jis lepinamas ir globojamas naujos "motinos". Todėl jis nuolankiai priima šią likimo dovaną.

Jau nuo pirmųjų puslapių romane keliamas klausimas: "Gal iš tiesų yra jėga, tvarkanti visų žmonių gyvenimus?" Lyg atsakymas į jį - tolesni siužeto vingiai, kuriais vedamas suintriguotas skaitytojas. Atsitiktinės (neatsitiktinės?) pažintys, atsiradimas tam tikroje vietoje būtent tada, kai reikia ten būti, - įvairių lemtingų susidūrimų nėra kaip kitaip paaiškinti: viską nulemia Jėga, esanti, bet nematoma. Ji stumteli žmogų ten, kur reikia, nes žino, kaip turi būti.

Meninio pasaulio mistiškumą ryškina ir sapnai, vizijos, užuominos. Joms tenka ypatingas prasmės krūvis. Gyvendamas jau mirusio žmogaus gyvenimą, Povilas-Gytis šalia nuolat jaučia tą Kitą. Kartais lyg šešėlį - atspindį lange, kartais - veidrodyje. Taip simboliškai yra įprasminama veikėjo psichologinė būsena. Jis ima prarasti save, tarsi susidvejina, nes stengiasi elgtis taip, kaip elgtųsi tas, kurio vietą gyvųjų pasaulyje yra užėmęs. Pažinti jį veikėjui padeda dienoraštis, surastas stalčiuje. Jo puslapiuose Povilas ieško atsakymų į kylančius klausimus, iš jo puslapių stengiasi pažinti savo antrininką: "kokios bėdos ar džiaugsmai supo jo gyvenimą", ką jis "darytų vienoje ar kitoje situacijoje". Sapnai veikėjui taip pat padeda kai ką suprasti. Neretai jie pranašiški, perspėjantys, pasėjantys abejonę veikėjo sieloje, skatinantys veikti.

Ypač painūs Povilo-Gyčio ir moterų santykiai. Moterų kūrinyje daug. Jos labai skirtingos ir traktuojamos kaip sudėtingas Dievo kūrinys, turintis ir kuriamosios, ir griaunamosios galios. Dėl moters nusižudo Gyčio tėvas, dėl sesers klastos susijaukia ir tragiškai baigiasi Povilo mylimosios Kotrynos gyvenimas. Aistė, pirmoji veikėjo meilė, duoda jam skaudžią pamoką: moterimi negalima tikėti ir pasitikėti. Nuolankiai, bet kokia kaina siekiančiai mylimo vyro nors ir trumpalaikio dėmesio Redai kaip kontrastas iškyla Kotryna. Tai išdidi, negalinti atleisti tariamos išdavystės, trokštanti tyro, nesutepto jausmo mergina. O greta abejingos vaikui, savo jausmus dalijančios vyrams Povilo motina - Gyčio mama. Mylėdama sūnų, ji užmiršta savąjį vyrą, dėl to gal net stumteli jį į kitos glėbį. Tad moters jausmų pasaulis parodomas kaip be galo sudėtingas, nepaaiškinamas. Meilė traktuojama kaip jėga, galinti ir sparnus užauginti, ir pragaran nutrenkti. Ši jėga lemia ir veikėjų gyvenimo klystkelius, nuopuolius. Meilė - siužeto varomoji jėga, surikiuojanti viską taip, kaip turi būti.

Meniniame kūrinio pasaulyje skaitytojas atpažins paskutinio XX a. dešimtmečio Lietuvą, besimokančią vėl gyventi laisvėje. Tai chaoso, netikrų vertybių laikas krašte. Žmogiškumas, dvasingumas neturi vertės. Svarbūs tik materialūs dalykai. Visagaliu tampa tas, kuris turi daug pinigų. Todėl Leonidui, turtingam Povilo mylimosios tėvui, narkotikų "verslo" žmogui, pavyksta įteisinti naująjį Povilo buvimą. Tikrasis jo gyvenimas palaidojamas. Tad netikrų vertybių pasaulyje toliau gyvens netikras žmogus. Taip pagrindinio veikėjo paveikslu tarsi apibendrinama amžiaus pabaigos žmogaus situacija.

Tokie intriguojantys siužeto vingiai, sąlygiška teksto plotmė, biblinis kontekstas įtraukia skaitytoją į romano meninį pasaulį, skatina mąstyti - ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Kas yra laimė? Ko vertos žmogaus pastangos siekti jos, jei viskas iš anksto nulemta? Kaip elgtis, kad nebūtum tasai, pajudėjęs ne laiku? Ar iš tiesų mes tik kai ką "privalome atlikti eidami laikinuoju tiltu iš amžinybės į amžinybę"? Praregėjęs Leonidas kalba: "Tuos, kurie ant tilto statosi prabangius rūmus, derėtų vadinti kvailiais". Tada kaip gyventi? O kaip neprarasti žmogiškumo, vilties, kai Likimo vėjai "stengiasi nublokšti arba sunaikinti"? Kaip neprarasti savęs, kai pasaulis dūžta?

Tokių ir panašių klausimų skaitant rašytojo V. Areimos naująjį romaną kyla daug. Į juos atsakymų ieškos kiekvienas, pasilikęs dviese su šia knyga.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]