NAUJOS KNYGOS

Zita KLIBAVIČIENĖ

"APSNIGTOS OBELS" SKAIDRUMAS IR ŠEŠĖLIAI

Šių metų lapkričio 10 d. Kauno aklųjų ir silpnaregių centre kauniečiams buvo pristatyta trečioji Stasio Babono knyga "Apsnigta obelis". Žmonės galėjo šią knygą išklausyti aktoriaus Vytauto Radzevičiaus puikiai įgarsintą ar perskaityti reginčiųjų raštu. Knygoje autorius pateikia keturių istorijų pynę. Jų laikas ir erdvė labai įvairuoja: pirmojoje atsiskleidžia vaiko požiūris į pasaulį, antrojoje skaitytojas nukeliamas į senovę, trečiojoje vaizduojama M. K.Čiurlionio mirties diena, o ketvirtojoje veiksmas vyksta mūsų dienomis. Knyga labai intriguoja, tad nepajunti, kaip, anot kunigo Ričardo Mikutavičiaus, "sauja švytinčių lašų į dvasią geriasi, bet ir dėmėti šešėliai į rankas spraudžiasi".

Knyga pradedama istorija "Iškeliauja baltieji žyniai". Jos pagrindinis veikėjas - vaikas, baltapūkis Dominykas. Jis pasaulį mato kiek kitaip: vaiką aplanko rugiagėlėm aplipęs katinas, Dominykas norėtų sužinoti, kas yra už horizonto, į ką pavirsta mėnesienoje seni kaštonai ir, svarbiausia, kur gyvena baltieji žyniai - jo proseneliai. Vaiką į svajonių pasaulį lydi keistuolis tėvas, kuris pasakoja sūnui daug įvairiausių istorijų apie žynius, apie saulę ir sutiktus žmones, o savo švarką paverčia šeimos nuotraukų "albumu".

Kūrinyje autorius atskleidžia dvejopą pasaulėjautą: romantišką ir realistinę. Pastarajai atstovauja Dominyko motina, baranti abu "vyrus" už romantiškai vaikiškus darbus. Antai, kai vaikas skundžiasi motinai, kad jam sapne išplėšė krūtinę rugiagėlių katinas, ši sako, kad tokį ligonį nežinanti, kur dėti. O tėvas siūlo sūnui į atsiradusį urvelį priimti gyvent voverę. Dominyką baugina dar viena veikėja - mokyklos šmėkla Anastazija, "išdžiūvusi, skarmaluota, didžiausių ausų žmogysta, turinti raktus nuo visų mokyklos kambarių". Ji visažinė, tad žmonės jos privengia. Atrodo, kad Dominykas taip niekada ir neužaugs, nes sapnuose vis norės pavirsti baltuoju Žyniu.

Antrąją istoriją "Girkalnio vilkė" S. Babonas sukūrė pagal to krašto legendą. Veiksmo laikas - senovė, kupina šiurpių, kruvinų scenų ir gaudynių. Akla veikėja Naktikė šioje istorijoje - svarbi figūra. Apskritai rašytojo stiliaus savitumas itin ryškus būtent šioje istorijoje: kuriamas vaizdas artimas ramiam pasakojimui, kupinam neapibrėžtumo, kur keliama daug klausimų ar spėliojimų be apibrėžto aiškumo, tarsi įtraukiant skaitytoją į paslapčių kupiną praeitį. Ši istorija gan kinematografiška, verta istorinių filmų kūrėjų ekranizacijos.

Trečioji istorija "Karaliaus mirtis arba legenda apie Vandos meilę" yra moteriška plačiąja prasme, kupina tragiškos meilės be atsako išgyvenimų. Pagrindinė veikėja valkatėlė Vanda įsimylėjusi ... M. K.Čiurlionį. Jos keistą išvaizdą S. Babonas sukūrė įkvėptas dailininko paveikslų tipažų. Vanda vadovaujasi savo moteriška, tik jai vienai suvokiama logika: ji esą galėjusi būti geresnė žmona už Sofiją, Čiurlionio sutuoktinę. Idėja "fix" - valkatėlei atrodo, kad ji buvo dailininko pavaizduota net trijuose paveiksluose, o jo žmona - esą nė viename. Genijaus laidotuvių dieną Vanda tarsi likimo šešėlis šmėkščioja tai šen, tai ten Rasų kapinėse. Per visą kūrinį ji vis kartoja: "Meile, mano meile..." Ir miršta parimusi ant Čiurlionio kapo. Gali pajusti genijaus sukurtos kantatos "De profundis" tragizmo atgarsius ir fugos didybę:"Viešpatie, atseikėk mums už mūsų nedorybes, už mūsų beprotybes!"

S. Babonas, prieš kurdamas šią neįprastą M. K.Čiurlionio gyvenimo saulėlydžio viziją, gilinosi, kaip juntame, į genijaus būties tragizmo kupiną likimą, jo įvairialypę kūrybą.

Ketvirtoji istorija "Apsnigta obelis" yra nūdienos atspindys. Joje juntamas mūsų kasdienybės paviršutiniškumas - skubėjimas, kai nelieka laiko giliau susimąstyti apie būties trapumą. Net ir pagrindinio veikėjo Laimio žūtis primena veikiau farsą nei tragediją, nes ne visiškai aiškios jos priežastys. Tai nelaimingos meilės istorija. Jos veikėjos - ligotos moters Ligitos - laiškai yra savotiškas sąžinės priekaištas lengvabūdžiui Laimiui, vengiančiam atsakomybės už savo meilės nuotykį. To nuotykio pasekmė - jų aklas sūnus Lukas, gabus pianistas, kuris susitinka su tėvu tik po motinos mirties. Nors ir čia galima justi S. Babono stilistinį pasakotojo talentą, tačiau ši istorija, mano nuomone, kiek paviršutiniška. Visai nebūtina ir šios istorijos pabaigoj pateikta ištrauka iš policijos kriminalinės suvestinės.

Linkėčiau autoriui gerbiamam S. Babonui parašyti dar daug kūrinių, kuriuose skaidrumo būtų daugiau negu šešėlių, kai "žiedo pačiame viduryje kylantis į amžinumą gyvenimas eina" (kun. R. Mikutavičius).

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]