MŪSŲ SVEČIAI

ŽVILGSNIS Į KAIMYNŲ KIEMĄ

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi svečiai iš Baltarusijos aklųjų draugijos - pirmasis pirmininko pavaduotojas Viktoras Šestakas ir centro tarybos gamybos skyriaus vadovė Ilona Lisovskaja. Nuotolis nuo Vilniaus iki Minsko nesiekia 200 kilometrų, iki Baltarusijos sienos - vos keliasdešimt kilometrų. Toks čia ir užsienis, pasakysite. Kažkada tikrai buvo ne užsienis, kažkada visi gyvenome labai panašiai. Panašios, "sukirptos" pagal tą patį modelį buvo ir abiejų respublikų aklųjų organizacijos: tos pačios struktūros, ta pati gamybinė, kultūrinė veikla. Dabar to panašumo likę, atrodo, nedaug. Svečiai sutiko papasakoti, kaip aklieji Baltarusijoje gyvena dabar, ir atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų.

- Pradėkime nuo gamybos - ji buvo visų SSRS aklųjų draugijų veiklos pamatas ir gerovės šaltinis. Tačiau rinka, kaip sakoma, viską sustatė į vietas. Kaip žinome, daugelyje postkomunistinių valstybių aklųjų gamybinė veikla vos kvėpuoja - kaip yra Baltarusijoje?

- Pirmiausia keletas svarbesnių, organizaciją apibūdinančių skaičių. Baltarusijos aklųjų draugija vienija 20 tūkst. regėjimo negalią turinčių žmonių. Darbingo amžiaus - 6 tūkst., darbą turi - 4 tūkst. Organizacija turi 16 gamybinių ir 5 kitas įmones: spaustuvę, įmonę, gaminančią garsinį žurnalą "Tovarišč" (Draugas), poilsio namus ir t. t. Praėjusius metus visos įmonės baigė pelningai: apyvarta buvo 45 mln. JAV dolerių, pelno gavome 4 mln. dolerių.

Nuo 1995 m. gamybos apimtys kasmet augo 5-7 procentais. Svarbiausias produkcijos vartotojas iki šiol buvo Rusija. Dabar situacija šiek tiek keičiasi: turime ieškoti naujų rinkų, naujų užsakovų.

- Lietuvoje aklųjų įmonės išlikusios, bet jų vaidmuo bendrame aklųjų organizacijos gyvenime gerokai sumažėjęs - kaip yra Baltarusijoje?

- Iš valstybės gaudavome paramą kultūrinei ir sportinei veiklai. Nuo 2000 m. jos negauname. Turėjome 16 kultūros ir reabilitacijos centrų - juos teko uždaryti. Visa centrų veikla persikėlė į įmones. Po įmonių stogu glaudžiasi ir reabilitacija, ir kultūra, ir sportas, todėl Baltarusijos aklųjų gyvenime įmonės vis dar vaidina svarbų vaidmenį.

- Kokias matote aklųjų gamybinės veiklos ateities perspektyvas? Jau lyg ir tampa dėsningumu, kad ten, kur įsigali rinkos ekonomika, naujos technologijos, aklųjų darbinei veiklai ateina sunkios dienos.

Turime aiškiai suprasti, kad regėjimo invalidų darbas niekada nebus konkurencingas. Mūsų rinkas vis labiau užkariauja turkų, kinų prekės. Jos pigios, ir todėl konkuruoti negalėsime. Mūsų vertinimu, turime dar 10 metų. Tiek laiko gamyba dar galėtų egzistuoti.

- Ar tai reiškia, kad Baltarusijoje dar 10 metų gyvuos socializmas?

- Socializmas čia niekuo dėtas. 1995 m., kai mūsų herbe buvo toks pat vytis kaip ir jūsų, parlamento pirmininkas S. Šuškevičius pareiškė - rinka visiems yra rinka! Tada prašėme, kad akliesiems liktų bent tai, ką jie turėjo. Kokios gali būti lengvatos? Nebūtų Rusijos rinkos, būtų labai sunku. Ten, kur kinų prekės, mums nėra ką veikti. Dalyvaujame mugėse, parodose. Neseniai mūsų direktoriai grįžo iš Kazachijos, iš Azijos regiono parodos. Įvertinimai geri, bet apie tai, kad tas prekes gamina aklieji, niekas nekalba. Užsakovai paprastai sužino tik tada, kai pasirašome sutartis. Arba gali konkuruoti, arba negali. Aišku ir tai, kad jau dabar reikia ieškoti kitokių kelių, socialinių nišų.

- Kokie tie keliai galėtų būti?

- Vienas kelias (juo eina daugelis pasaulio šalių) yra aklųjų integracija. Intelektualus darbas, o ne paprasčiausios surinkimo operacijos, pasaulyje išmėgintos aklųjų profesijos. Pradžia yra: Gardine veikia masažo mokykla, kasmet išleidžia po 20 regėjimo negalią turinčių masažuotojų. Vieni dirba privačiai, kiti - gydymo įstaigose, treti - mūsų struktūrose. Perspektyvi juristo, vertėjo, ypač sinchroninio teksto, mokytojo specialybė. Jaunimas domisi kompiuteriais, interneto galimybėmis, vyksta kursai. Kursus dažniausiai rengia apskričių organizacijos - po 10-15 žmonių.

- Aklųjų integracija - kaip Baltarusijoje ji vyksta?

- Teko lankytis ne tik Rytų, bet ir Vakarų valstybėse: integracija ten taip pat susiduria su sunkumais. Imkime kad ir įdarbinimą: darbdaviai ir tenai akliesiems neskuba atverti durų. Baltarusijoje ši nuostata dar akivaizdesnė. Vienas paskutiniųjų pavyzdžių: spaustuvė, spausdinanti knygas reginčiųjų raštu, pradėjo spausdinti ir vadovėlius brailio raštu. Šiam darbui buvo priimti keli aklieji. Žmonės padirbo kelis mėnesius ir paaiškėjo, kad jų nereikia. Ne dėl to, kad dirbo blogai, bet, anot spaustuvės vadovų, šį darbą gali atlikti ir regintieji.

- Didžioji politika ir aklieji. Baltarusija laikoma viena paskutiniųjų totalitarizmo tvirtovių Europoje - ar akliesiems kaip nors atsiliepia Lukašenkos nedemokratiškumas?

- Aklieji juokauja, kad dabar jie suprato - SSRS tikrai gyveno komunizme. Bet kas praėjo, tas praėjo. Kaip valstybė, taip ir aklieji: jeigu valstybė turtingesnė, turtingiau gyvena ir jie, jeigu valstybei sunkiau - sunkiau ir akliesiems. "Totalitarizmas", "demokratija" - sąvokos labai slidžios. Jau minėjome pavyzdį su S. Šuškevičiumi - iš totalitarinio Lukašenkos režimo nieko panašaus negirdėjome.

- Ar aklieji palaiko kokius nors ryšius su prezidentu, ar prezidentas yra lankęsis jūsų įmonėse, kultūriniuose renginiuose?

- Prezidentas pas akluosius nėra buvęs. Tačiau prezidentas turi padėjėjų, atsakingų už socialinius reikalus. Su jais ir bendraujame. Ryšiai su prezidentūra yra. Aišku, norėtume, kad jie būtų geresni, bet pernelyg skųstis negalime. Prezidentūros atstovai dalyvavo organizacijos aštuoniasdešimtmečio renginiuose. Baltarusijoje veikia institucija, analogiška jūsų Invalidų reikalų tarybai. Šioje taryboje yra ir Finansų ministerijos atstovas. O tai labai gerai, nes, patys suprantate, be finansų net pačios geriausios programos pasmerktos žlugti.

- Pereikime prie kultūrinio gyvenimo - ką skaitote, ką leidžiate?

- Turime savo žurnalą "Tovarišč", tačiau tiktai garsinį variantą. Brailio raštu leidžiame tik vadovėlius, kitas knygas perkame iš Rusijos. Leidžiame garsines knygas - kol kas tik garso juostelėse. Organizacijos aštuoniasdešimtmečiui valstybė padovanojo kompaktinių plokštelių įrašymo aparatūrą. Aklųjų biblioteką, garso įrašų studiją, priešingai nei Lietuvoje, išlaikome patys.

- Koks buvo jūsų kelionės į Lietuvą tikslas? Kokios mintys viešnagei baigiantis?

- Neblogai žinome, kaip gyvena aklieji Vakaruose. Mus domina bendruomenių, socialinio užimtumo centrai. Visada atsiras žmonių, kurie negalės dirbti, - kur jiems dėtis? Reikia tam ruoštis, rengti programas. Viskas pereina tam tikrus etapus ir galvoti, kad tu ar tavo valstybė tų etapų nepereis, būtų netoleriagiška. Buvai greitesnis, pirmesnis - nuostoliai mažesni. Kažkada nuo Rusijoje gaminamos aklųjų produkcijos atsiplėšėme maždaug per trejus metus į priekį, tai ir turėjome trejus ramesnius metus. Dabar rusai atsigavo ir baigia mus pasivyti. Vėl reikia galvoti, kaip gyvensime. Kaune pamačiau, kaip aklieji pina. Kodėl negalėtume pynimo propaguoti ir mes - augink kaime vyteles ir pink! Tačiau, kaip jau sakiau, labiausiai Lietuvoje mus domino jūsų patirtis kuriant socialinių paslaugų centrus.

Kalbėjosi Andrius VAINORAS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]