LASS LITERATŲ KŪRYBA

Audronė DOMEIKIENĖ

 


MALDA

 

Žiūriu į naktį ir girdžiu jo svaigią, ramią tylą,

Mėnulis iš už horizonto aukštyn į dangų kyla.

Žvaigždžių voratinklio tinkluos likimai išbarstyti,

Ne mūsų - aukštesnės jėgos iš anksto sustatyti.

 

Danguj ir žemėj taip ramu - nė garso negirdėti,

Į širdį skverbias liūdesys, tik nėra ko liūdėti.

Į širdį skverbiasi rauda, tik nėr dėl ko raudoti,

Į širdį skverbiasi daina, tik nėra kam dainuoti.

 

Į širdį liejasi malda, širdis lyg suplazdėjo,

O lūpos maldą iš širdies į aplinką išliejo.

Dėkoju, Dieve, tau už viską, ką man davei ir duodi,

Už naktį tamsią, dieną šviesią aš noriu padėkoti.

 

Ir sielai daros vis ramiau, malda ji stebuklinga,

Ar žmogui gera ar sunku, savaip ji reikalinga.

Nors žodžiai maldoje tie patys, taip lengva juos sakyti,

Atrodo, kad tik maldoje jėga aukščiausia švyti.

 

* * *

 

Pro baltą žiemos skraistę matau savus draugus,

Kurie nekart sutiko drauge Naujus metus,

Drauge mes kėlėm taurę už būsimus metus,

Linkėjom laimės, juokėmės - gyvenimas gražus.

 

Vienus aplankė negandos, kitus tikra sėkmė,

O dar kiti išnyko lyg vandenio tėkmė,

Todėl pakelkim taurę už buvusius metus,

Už meilę ir draugystę, bet tik ne už Naujus.

 

Neverta kelti taurės už tai, ko nežinai,

Pakelkime už viltį, kad viskas bus gerai.

 

 

Valentino AJAUSKO piešinysVĖJO DAINA

 

Ko beldiesi, lietau, į mano langą?

Aš dar juk nemiegu -

Klausausi vėjo rudeninio

Dainuojamų dainų.

 

Jis blaškosi po tuščią kiemą,

Klajoja tarp namų,

Jis klaidžioja po nykų sodą

Ieškodamas draugų.

 

Jis vienas visame pasauly,

Karts šiltas, karts žvarbus,

Ir man dainuoja jis už lango -

Toks liūdnas ir nykus.

 

Jo ošime girdžiu aš dainą

Pavasario dienos,

Jo ošime girdžiu aš dainą

Ateinančios dienos.

 

O kartais jo daina nutyla -

Jis ilsisi ramus,

Tada į žemę sniegas krenta -

Toks baltas ir purus.

 

Dainuok man, vėjau, visą naktį -

Tu draugas man esi,

Kada man liūdna, tu tik vienas

Mane suprast gali.

 

Ir kaip man gera arba bloga,

Kai myliu ar verkiu,

Tavo dainoje randu ramybę,

Kurią taip branginu.

 

* * *

 

Sutirpo žvakės tamsoje,

Tik tu alsuoji tyliai,

Pro langą pravirą matau,

Kaip ryto saulė kyla.

 

Ji glamonėja žalią gamtą,

Skaidrios rasos nusėtą,

O aš bučiuoju tau rankas,

Ant patalo padėtas.

 

Tu šiąnakt man buvai brangi -

Tave aš glamonėjau,

Tau meilės patalą paklojau

Iš debesų ir vėjo.

 

Ir žvakių šokio liepsnoje

Tu man buvai lyg burtas,

Visai šalia ir taip toli -

Kaip požeminis turtas.

 

Tavęs pažint net nesuspėjau -

Aistra mane užliejo,

Iš meilės sapno prabudau,

Įkvėpęs ryto vėjo.

 

Keliuos iš patalo, einu,

Ir nežinau, ar grįšiu,

Bet mintimis,4 tikėk, tikrai

Tave kasnakt lankysiu.

 

* * *

 

Mes ne giminės, mes netgi ne draugai,

Mes tik likimo pažymėti,

Ir ne visiems iš mūs dangus toks žydras,

Ir ne visiems auksinė saulė švietė.

 

Vienus bėda pavijo pakely,

Kitus likimas tik senatvėj palytėjo,

O dar kiti jau gimę su tamsa -

Labiausiai jų likimas negailėjo.

 

Tamsi naktis, tamsi diena,

Tamsus pasaulis ir dangus žvaigždėtas,

Bet juk gyvenimas ne toks tamsus,

Kai meile ir dainom yra užlietas.

 

Mes mokame suprast, mes mokame užjaust,

Mes mokam džiaugtis, mokame mylėti.

Net tie, kurie pasaulį mato ryškiai,

Stiprybės mums galėtų pavydėti.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]