MUMS RAŠO

Erika ŠNARAITĖ

MANO KELIONĖS ĮSPŪDŽIAI

Naujosios Akmenės muzikos mokykloje mokausi jau septynerius metus. Šią vasarą kartu su savo muzikos mokytojomis dalyvavau Bocholto miesto kultūros dienų renginiuose. Norėčiau pasidalinti patirtais įspūdžiais.

Bocholtas pasitiko mus draugiškai nusiteikęs: oras puikus, žmonės nuoširdūs ir malonūs. Gyvenome šeimose. Muzikos mokykla, kurioje laukėme, kol atvyks šeimos, man patiko savo didele erdve. Čia dar vyko pamokos, tad iš kabinetų sklido muzikos garsai.

Mes su mama apsigyvenome Borkene, 20 km nuo Bocholto. Šeima, kurioje gyvenome, turėjo didelį baltą šunį - tai man labiausiai ir patiko. Myliu šunis, tad jau pirmą vakarą abu susidraugavome. Rytą jis mane išlydėdavo, pribėgęs pabaksnodavo, lyžteldavo ranką, o vakare grįžusi rasdavau tupintį ant suolo ir laukiantį mūsų. Abu eidavome pasivaikščioti arba žaisdavome kieme. Jo kailis tankus, labai storas, bet švelnus - tikras pūkų kalnas.

Mes gyvenome vienkiemyje, aplink - rugių ir kukurūzų laukai. Tolėliau už mūsų gyveno fermeriai, auginantys įvairius paukščius - tarp jų ir povus. Kai vakarodavome kieme, girdėdavau jų skardžius balsus. Vėliau rankose pirmąkart laikiau stebėtinai ilgą ir ypač švelnią povo plunksną. "Gamtos stebuklas," - pamaniau.

Kitą dieną - ekskursija po Bocholtą. Labiausiai patiko baseine, nes vanduo man - atgaiva ir malonumas visam kūnui. Koncertavome atvirose aikštėse. Grojau kanklėmis, dainavau. Manau - pavyko visai neblogai, nes girdėjau ne tik plojant, bet ir šūksnius: "Erika, gerai!" Ar jaudinausi? Jaučiausi gan ramiai - juk buvo šitiek repeticijų! Be to, atvirose aikštėse koncertuoti man daug lengviau negu didelėse koncertų salėse, kuriose jaučiuosi sukaustyta. Čia pat - abi mano mokytojos, negaliu jų nuvilti, nes tik jų dėka čia ir atvažiavau.

Vakare pati sėdėjau koncerte, kuris vyko aikštėje ir klausiausi 70 moksleivių simfoninio orkestro. Gražu. Įsiklausykite į tylą: aplink tiek skirtingų garsų, grakščiai susiliejančių į vieną melodiją ir vis pasipildančių naujais atspalviais. Tai panašu į simfoniją.

Patiko ir išvyka į Kiolną. Vienas iš pasaulio stebuklų - katedra, kurios net karo metu nebombardavo, nes toks buvo susitarimas. Lipau į patį jos viršų: laiptai siauručiai, besisukantys ratu (panašiai kaip Gedimino pilyje). Viršuje - be galo didelis vėjas: ko ir tikėtis - juk lipdama suskaičiavau 509 laiptelius. Geras jausmas!

Kitą dieną važiavome į Olandiją. Šeimininkas, pas kurį gyvenome, - olandas. Jis tiesiog dievina Olandiją, tad, sužinojęs, kad mes tenai važiuosime, prinešė mums knygų, žemėlapių, savo vaikystės nuotraukų ir ilgai ilgai pasakojo apie Olandiją. Nuvykę ten aplankėme mažiausią pasaulio bažnyčią. Supratau, kaip atrodo bažnyčia iš išorės: paliečiau jos langus, duris, sienas, stogo kraštą. Grįžtant man buvo paruošę staigmeną - turėjau galimybę apžiūrėti Bocholto rotušę, kuri tilpo ponios Renatos krepšyje.

Dar buvome Mažojoje Šveicarijoje. Čia, kiek įmanoma, stengiamasi sudaryti natūralias gamtos sąlygas įvairiems gyvūnams. Glosčiau ir maitinau ožiukus, asilus. Pats mažiausias asiliukas nekreipė dėmesio į mus ir kuo ramiausiai išsitiesęs ilsėjosi žolėje.

Paskutinį vakarą šeimas, kuriose gyvenome, pakvietėme į vakaronę. Vaišinome lietuvišku sūriu, duona, mokėme lietuvių žaidimų, šokių. Šokau, žaidžiau ir dainavau. Buvo linksma! Namo grįžome jau sutemus. Anksti ryte visi susirinkome prie muzikos mokyklos. Čia ir atsisveikinome.

Už kelionę ir gerai praleistą laiką esu dėkinga savo mokytojoms L. Rimkuvienei ir I. Mikulevič.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]