RENGINIAI

Alvydas VALENTA

PRITVINKĘ KŪRYBOS


Liekitės eilės, muzika groki,

Lai mumyse nebujos snaudulys.

Kartu su savo mūzomis šokim,

Būkim kitiems kaip šviesos spindulys.

 

Poetas Vaclovas Areima ir kompozitorius Juozapas Kairys parašė "Literatų ir muzikos kūrėjų dainą": neoficialų kūrybos pritvinkusiųjų himną. Jau tampa tradicija, kad šie "pritvinkusieji" kartą per dvejus metus renkasi į "Zelvos" poilsiavietę pasidalinti kūrybiniais ieškojimais, idėjomis, parodyti, ką nauja yra sukūrę ir kitų paklausyti. Oficialiai įvairiuose dokumentuose tai vadinama kūrybiniais seminarais, kalbant paprastai - linksmi šurmulingi literatų ir muzikantų susiėjimai. Toks naujas susiėjimas kaip tik ir įvyko paskutinę praėjusios vasaros savaitę jau tradicine tapusioje tokių sambūrių vietoje "Zelvoje". Muzikos kūrėjų diskusijai vadovavo kompozitoriai M. Vaitkevičius (kairėje) ir J. Kairys Seminare dalyvavo apie 90 regėjimo negalią turinčių literatų ir muzikos kūrėjų iš visos Lietuvos, taip pat profesionalūs rašytojai bei kompozitoriai: Juozas Aputis, Petras Venclovas, Juozapas Kairys, Mikas Vaitkevičius. Daugeliui kultūros žmonių šios pavardės gerai pažįstamos. Minėti rašytojai ir kompozitoriai yra ir aklųjų kūrybos ekspertai, kritikai, LASS organizuojamų literatų ir muzikos kūrėjų konkursų vertinimo komisijų nariai. Bet grįžkime į aną rugpjūčio 25-ąją, kai "Zelva" buvo patikėta mūzoms ir jų pažams.

Seminaras prasidėjo poetės gydytojos psichiatrės Jūratės Sučylaitės pranešimu "Poetinio žodžio terapija". Poezijos, kaip, beje, ir teatro ar dailės, terapija - Lietuvoje dar labai nauja sritis, nors daugelyje Vakarų valstybių įvairios terapinės veiklos taikomos gana plačiai. Pati poezijos terapija - jau atskira tema ir šiame pasakojime jos neaptarsime. J. Sučylaitė apie poezijos terapiją ne kartą yra rašiusi savaitraščio "Literatūra ir menas" puslapiuose, tad norintys ten gali ir pasiskaityti: tereikia internete nueiti į minėto savaitraščio svetainę ir paieškos langelyje surinkti autorės vardą bei pavardę. Žinoma, ne kiekvienas turime kompiuterius ar internetą, tačiau visi arba beveik visi bibliotekoje ar dienos centre tikrai galime valandą kitą tapti virtualaus pasaulio keleiviais.

Lietuvos aklųjų choro "Vilnius" direktorius solistas Vladas Bagdonas seminaro dalyviams pristatė ką tik išleistą choro kompaktinę plokštelę - kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus ir poetės Violetos Palčinskaitės operą "Motulės akys". Ši opera - neabejotinai naujas puslapis choro kūrybinėje biografijoje. Iškart reikia pasakyti, kad ir Nidoje bei Juodkrantėje vykusių premjerų metu, ir tarp seminaro dalyvių opera sulaukė didelio susidomėjimo. Galima absoliučiai nieko neišmanyti apie muziką, vokalinio meistriškumo subtilybes, bet negalima likti abejingam sūnaus pokalbiui su motina-gyvate, atidavusia jam savo akis... Vienas iš tikrojo meno bruožų - katarsis - apsivalymas, ir šiame kūrinyje jis pasiekiamas. Minėtą kompaktinę plokštelę greitai bus galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje ar jos filialuose - pasiklausykite! Jūs išgirsite nuostabaus grožio operos kalba papasakotą japonų pasaką apie motiną, sūnui atidavusią savo akis ir virtusią gyvate, apie tai, kaip sūnaus ašaros vėl grąžina motinai regėjimą.

Literatų kalbos nuolat sukosi apie S. Babono knygą "Apsnigta obelis"Seminare buvo pristatyta šių metų neregių literatų konkurso nugalėtojo, kauniečio prozininko Stasio Babono knyga "Apsnigta obelis". Dalyvavo autorius, rašytojai Juozas Aputis ir Petras Venclovas, "Vagos" leidyklos redaktorė Ona Gudžiūnienė. S. Babono knyga turi lyg ir paantraštę ar savotišką "žanro" patikslinimą - istorijų pynė. Autorius seka, ringuoja keisčiausias negirdėtas istorijas: apie prieš du tūkstančius metų jo gimtosiose Raseinių apylinkėse gyvenusią baltų gentį, apie dramatiškus, dažnai tragiškus šių dienų žmonių likimus.

Vyresnysis muzikos mokytojas iš Kretingos Vytautas Kubilinskas dar skaitė pranešimą "Relaksacinės muzikos pritaikymas", veikė paroda "LASS literatų ir muzikos konkursų laureatai", vyko darbas dviejose - literatų ir muzikos kūrėjų - sekcijose, vakaronė, literatūros skaitymai. Dar galima pridurti, kad abi dienas vyko labai karštos (nebijome šio jau kliše virtusio žodžio) diskusijos apie literatūrą, meniškumo kriterijus, savo pačių kūrybą. Žmonės diskutavo salėje, lauke, sustoję ratu ir traukdami cigaretę, prie ežero, gurkšnodami alutį, seminarui prasidedant ir jam baigiantis.

Meno kūrinio atsiradimą paprastai sąlygoja ne seminarai ar paskaitos, kad ir kokio aukšto lygio jos būtų, o kažkas kita: paties kūrėjo egzistencinis nerimas, nepasitenkinimas, protestas, vidiniai ieškojimai. Tad turbūt nereikėtų tikėtis, jog ir po šio seminaro aklų autorių kūriniai pradės dygti kaip grybai po lietaus. Vis dėlto labai tikėtina, kad tų kūrinių gali pagausėti: diskusijos, ekspertų pastabos, matyt, ne vienam seminaro dalyviui tapo paskata, akstinu peržiūrėti anksčiau parašytą eilėraštį ar apsakymą, mintyse apmąstyti, o gal dar tik šeštuoju ar kokiu septintuoju pojūčiu pajusti naujo kūrinio kontūrus.

Beje, keletą žodžių, matyt, reikėtų tarti ir apie tą "šeštąjį" ar "septintąjį" pojūtį, kuriuo jaučiame ar vertiname savo kūrinius. Ne vienas seminaro dalyvis diskusijų metu teiravosi, kodėl jo kūrinys nespausdinamas, pavyzdžiui, Aklųjų ir silpnaregių sąjungos spaudoje, kodėl jo nespausdina Lietuvos aklųjų biblioteka? Kiti gi sakė, kad priekaištų nei spaudai, nei bibliotekai neturėtų būti, nes literatų kūryba skelbiama gausiai ir pakankamai dažnai. Ar šiaip vertinsime ar taip, tačiau negalime nesutikti, kad literatų kūrybos esama kiekviename "Mūsų žodžio" numeryje, kad pastaraisiais metais, koordinuojama Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB), neregių literatų veikla labai suintensyvėjo. Kasmet LAB savo jėgomis ir lėšomis išleidžia po keletą neregių literatų knygų. Žinoma, galima suprasti ir tuos žmones, kurie parašę eilėraštį ar apsakymą, nori, kad jis būtų kuo greičiau paskelbtas, išgirstas ar perskaitytas. Visa tai labai žmogiška ir nesvetima ne tik akliesiems literatams, bet ir garsiausiems menininkams - jie irgi siekė arba siekia pripažinimo, įvertinimo, šlovės... Vis dėlto kiekvienas neturėtume pamiršti, kad mūsų sukurtas eilėraštis ar apsakymas mums patiems visada atrodys šiek tiek geresnis, gražesnis, stipresnis negu yra iš tikrųjų, kad atranka, tegu ir pati minimaliausia, egzistuoja kiekvieno leidinio redakcijoje, kiekvienoje leidybine veikla užsiimančioje institucijoje. Paklauskime savęs ir kito dalyko: ar būtų įdomu gyventi, ieškoti, kurti, jeigu "kartelė" nebūtų nė kiek pakelta nuo žemės, jeigu ji apskritai neegzistuotų?

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]