LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

KNABLIAI


Jie artinosi, artinosi... Tokie ilgi, lenkti, išskėsti, baisūs... Nuo šitokių neatsiginsi, nieko jiems nepadarysi. Išsigelbėjimas vienas - kiek įkerti, nešti kudašių. Tik jūs, kojos kojelės, kodėl visai neklausot, ko gi apsunkot it girnos, ko gi prikepėt prie žemės? Gal jūs nebesavos, nebe tos, kurios nešioja mane bėgimo takais kartu su pačiais greičiausiais, kurios nesiilsėdamos gali numinti dviračio pedalus daug kilometrų? Na, būkit geros, būkit - sučiups gi, pražūsiu! Širdis daužosi, plėšia krūtinę, aidi smilkiniuos, o kad nors kiek pajudėtum iš vietos...Jis nori surikti, šauktis žmonių, bet ir balsas neklauso - nulindo kažkur ir tūno neišprašomas... Niekas nenori padėti, o anie vis arčiau, visai čia pat... Jis dar mėgina tiesti priekin rankas, atstumti nuo savęs lenktuosius baisūnus, tik stengiasi veltui. Stingdamas, tirpdamas pasijunta jau sugriebtas besąs. Lyg žeme velkamas, lyg oru nešamas... Užplūsta tokia bejėgystė, tokia neviltis... Po visam šit, po visam... O kad prapuls toks jaunas, graudu.

Aplinkui - nykumų nykuma, nematytas neregėtas pasaulis. Gūdus, šiurpus. Niekur jokio augaliuko, jokio medelio - vien iki pačių regračių besidriekiantys rudai juodi tyrai, pilni kemsų, duobių, iš dirvos styrančių kreivų, gumbuotų, išsikerojusių šaknų, kurias vienur kitur knaisioja nugaišę, jau apgedę paršeliai. Knabliai jo nebevelka - paliktas eiti vienas, patys skersom skersom slenka šalia smaigalius atkišę jo pusėn. Ir nebe smaigaliai lyg, bet žiopčiojančios, juodus dvišakius liežuvius kaišiojančios gyvačių galvos. Visą erdvę gaubia liulanti, banguojanti tamsuma, nors pro ją puikiausiai matyti net toliausi toliai. Jėgų visai nebeliko, visai... O juodrudėms platybėms - nei galo, nei krašto. Iš nuovargio net alpulys apima. Ir jau baisiausiai norisi šviesumos, spalvų. Šiaip taip dar kiek pašliaužia priekin, dar... Čia kojos užkliūva, ir jis krenta krenta į atsivėrusią prarają. Visą nudiegia, numaudžia, užgelia užšąla paširdžiuos... Atsibudęs sekundėlę nesusigaudo, kad atsibudo, o jau kai susigaudo, pasuka šonan pagalvėn įmurdytą veidą, godžiai alsuoja. Paskui verčiasi ant nugaros ir jau visiškai atsipeikėja. "Tegu perkūnėliai šitokius sapnus!" Buvo beapsidžiaugiąs, kad iš jų ištrūko, lengviau beatsikvepiąs, bet ūmai iškilo kita naktis, išgyventa prieš keturiolika metų, kai ėjo trečius. Tuomet per sapną irgi buvo atlėkusi tokia pabaisa, visai panaši į šiuonaktinę. Ką ten panaši... Visiškai tokia pat. Tada pašoko klykdamas, sėdos lovoj visas tirtėdamas, drebėdamas kartojo ir kartojo: "Bijau knablių!"

Tuos knablius visą laiką gerai atsiminė jis pats, tiesiog nešiojos savyje, o kas dėjosi, iš miego pašokus, jam jau prakypus, kažkuria proga papasakojo tėveliai. Jie esą, kaip beįmanydami, vaiką raminę, guodę, bet ilgų ilgiausiai negalėję nei nuraminti, nei įprašyti, kad tasai vėl atsigultų. Senelė net smilkiusi švęstais žolynais, nuo priemėčio apsaugančiais. Tuomet neiškvotę, ir kas tie knabliai, vien tegirdėję: "Bijau!"

Pasiklausęs šito pasakojimo, būdamas didesnis, supratingesnis, gąsdintoją pamėgino apsakyti. O dar po poros vasarų gavo progą parodyti jį gyvu pavyzdžiu. Sykį tėtis važiavo pas turtingą ūkininką išsifukteliuoti keleto maišų kviečių. Pasisodino vežiman ir sūnelį. Tasai pasitrainiojęs, pasmaksojęs į fuktelį, išmoklino pasidairyti po didžiulį kiemą. Prie kluono pirmąkart gyvenime išvydo arklinę grėbiamąją. Išvydęs nudūmė atgal, nunešė žinią : " Tėveli, sustok, nebesuk, einam - parodysiu knablius!" Tiesdamas rankelę į mašinos dantis, pratarė: "Štai šitokie! Tik didesni, lenktesni ir ne tiek daug! Dar išskėsti kaip rankos pirštai!"

Laikui slenkant, tasai visus namus sukėlęs ant kojų nekasdieniškas atsitikimas išplaukdavo vis rečiau ir rečiau, pamažėle bluko, klojosi užmaršties kritėsiais. Apie kokią nors mažojo žmogeliuko sapno reikšmę niekas niekuomet nė nepagalvojo - pats žmogeliukas juo labiau.

Šitaip būta iki šiol. Kai dabar mintyse jisai suvedė dvi pabaisas, aną, senąją, ir šitą, naująją, ką tik užgimęs palengvėjimas "ačiū Dievui - tik sapnavau" bematant prapuolė. Rados mįslė. Ne visai ryški, apčiuopiama, tačiau mįslė. Užplūdo kaži koks nejaukumas, neramumas, galvoje ėmė krebždėti visai nesavos, niekados nesilankiusios mintys. Ko gi tie velnio nagai po šitiekos metų iš naujo išlindo? Tada tik lėkė artyn - dabar ir pasičiupę buvo. Kad nebūtų čia kokie ženklai, nieko gero nelemiantys?!..

Valentino AJAUSKO piešinys

Gulėjo vyriokas aukštielninkas, po sprandu pabrukęs abi plaštakas, kaip ant delno regėdamas tai, ko visai netrokštų regėti, ir mintijo, mintijo... Prispėliojo, prisvarstė pilnas kertes. Pranašauja šita velniava, oi, pranašauja...

Kiek laiko tokioj niūrioj, mįslingoj būsenoj skendėjo - niekaip nepasakytų, tikriausiai netrumpai, nes nuo atgal atmestų rankų ėmė mausti pečius. Skausmelis prablaivė, sveikan, apšvietos paragavusian protan sugrąžino. "Kad įsifantazavai, brolyti, tai įsifantazavai, tfu, prasmegtum... Kaip kokia bobiausia boba. Betrūksta, kad lėktum pas užumiškio kuprelę Juzefą sapnininko sklaidyti." Šitaip susipeikęs, susiniekinęs, net pasipurtė, sykiu nubloškė nuo savęs antklodėlę. Kunas prašėsi bent pajudėt, o ir mažasai reikalėlis iš lengvo beldėsi.

Berniokas nugara nuslysta nuo prėslo ant grindinio, išeina laukan. Aštrūs rasos dantys iškart kimba į basas kojas, per šlaunis, paslėpsnius, nugarą nuvilnija šiurpuliukai. Niekas niekur nė krebžt - tokia tyluma. Jokio vėjelio, tik nuo tamsuojančio už pievutės, ranka pasiekiamo pušynėlio bangom dvelksnoja šilumėlė, pilna sakų kvapo. Dangus žiręs nužiręs žvaigždėm. Kai pakilo akys aukštybėsna, - taip ir prilipo. Benzinėlis kadai išleistas, vis dažniau drungulys pakutena, metas būtų grįžti vidun, tačiau jis nė nejuda. Užkišęs nykščius už trumpikių gumos, klajoja žvilgsniu po dangaus platybes, klajoja... Gal pirmąkart tas auštybių grožybes mato? Kad ne... Tai kodėl dabar anos taip vilioja, taip traukia? Ir ryškiai mirksintys, mirguliuojantys, ir vos blankiu taškeliu spingsintys žiburėliai, ir balzganas, per visą dangų nusidriekęs paukščių takas tarytum kalba, kvieste kviečia: "Žiūrėk, žiūrėk - atsižiūrėk, prisipildyk mumis visas, kad nepamirštum..." Sujaudintas visatos didybės, pamažėle, kad ne taip girgždėtų, užvėrė daržinės duris, galvodamas, jog būtinai reikės sutept, užsikabino iš vidaus didžiuliu kabliu, ropom nučiužėjo ant prėslo. Guolyje susirietė kamuoliukan, pasijušino, kad būtų kuo patogiau, iš naujo ėmė laukti miego. Ir geidė užmigti kuo greičiau. Nors valandėlei kitai nesudėjęs bluosto, koks būsi atsikėlęs... Tačiau miegas nė kiek nesiskubino. Naujasai sapnas, senasai sapnas - du nelemtieji dvyniai - nesiliovė graižioję smegenis, pylę krūtinėn kaži kokias drumzles. Vyk nevijęs tas bjaurastis, o jos kaip su tavim, taip su tavim... Užsnūdo per jėgą. Tad miegas toks ir tebuvo. Vien pagulėjo paniręs šiokiam tokiam užsimiršiman - ir viskas.

Brėkšma atnešė naują "smagumą" - baisiausiai ėmė nerimti akys. Tiesiog nerado vietos po vokais: malėsi, vartėsi, sakytum, norėtų išlipt, iššokt. Net peršėti pradėjo. Patrintos, paglostytos pirštų galais, tam sykiui aprimdavo, o paskui ir vėl... Kartais sutrūkčiodavo, sutirtėdavo lyg nebaigusio dar verkti vaiko petukai.

Šitaip pratempus naktį, rytą pasaulis rodės murzinas, apmusijęs. Tačiau netrukus kad ims šviesėti!.. Pasidarė toks skaistus, šviežutėlis, toks nuostabiai žalias, marguojantis kaip reta. Kur tik berniokas bežvelgė, gryną žavesį gėrė, grožėjosi viskuo neatsigrožėdamas. Regėjos, jog kaži kas nuprausė, nušveitė, perdažė toliausias tolumas su visom aukštybėm ir tai, ką gali ranka pasiekti, kas prie pat tavo kojų. "Čia man užmokestis už naktį..." Puikios saulėtos dienos šviesoj, kai akiai viskas miela, kai nuolat ką nors dirbi, kruti, nakties košmarai prisimiršo, tik kad visiškai būtų palikę - tai ne! Žiūrėk, ir šmėkšteli, ir išlenda, tamsiu šešėliu per žėrinčią žemę pralekia. Tik gerai, kad žemė nuo to šešėlio nepajuosta, kad išnyra iš po jo tokia pat marga spalvom, kaip buvusi.

Eidamas su naščiais parnešti vandens iš šulinio, nė nepajuto, kaip stabtelėjo prie gėlių klombos. Našlaitės, gvazdikėliai, nasturtos spalvom žėrėjo švytėjo, kad nežengti artyn negalėjai niekaip. Pastatęs kibirus, priėjo, pasilenkė, paskui pritūpė. Kokie nuostabūs liūdni našlaičių veidukai, ir kiekvienas vis kitaip liūdnas. Koks nasturtų ryškumas, spalvų derėjimas, kaip grakščiai žiedai išlenkę savo uodegėles! Tas pačias, kurių pasmailėjusiuose galeliuose slepiasi kvepiančio saldumo lašiukas. Prastai slepiasi, nes įsižiūrėjus viskas puikiausiai matyt. Krimstelt uodegytę ir pačiulpt šiuokart jokio noro: traukia, vilioja gražumas, vien gražumas. Net ant lapo krutanti žalsva kirmėlytė, ir ta prie viso šito tiko, ir jos čia reikėjo. Tad nebuvo nuspriegta, o palikta krutėti ten, kur krutėjusi. Dar pilnesnis graudaus gerumo viskam, vėl užsidėjo naščius ant pečių, prieš tai giliai giliai atsidusęs.

Prie šulinio sutiko miestelio pienininkę Angelę. Jis atėjo, o ji su pilnu kibiru ruošėsi nueiti. Nešė gretimam dirvone besiganančiai savo karvei gerti. Vienas kitą pasveikino, dar žodelis, antras, ir išsiskyrė. Merga tolo, o jis net nemirksėdamas lydėjo ją akimis. Nuostabi šelmė, och nuostabi... Kad imtų kada ir prisiglaustų, tai būtų! Seniai patinka ir jos veidas, ir sudėjimas, ir būdas. Tiktai ji nieko nežino, gal ir nesužinos, nes ketveriais vyresnė. Kam jai beūsis piemuo? Apėmė jausmas, kad išvis jos daugiau nebepamatys, kad atsisveikina... Švytavo nušvytavo per dirvoną dailiai nutekintos, rudai įdegusios blauzdos, nulingavo kiek kairėn pasviręs stuomuo, nuplazdėjo žydra taškuota kartūno suknelė, o jam pasidarė liūdna. Liūdna ir ilgu... Čia topt, smilkt... Ėmė regėtis, kad nuo paties ryto viskuo besidžiaugiant, besigrožint smegenyse, po smegenimis ar dar kur skambėjo ir skambėjo kaži kokia atsisveikinimo gaidelė. Ne tokia garsi, kaip šit matant tolstančią Angelę. Bet skambėjo. Prajovų naktis, prajovų diena.

Sugriebė jaudulys, nerimas. Bernužėlis tarytum kuriam laikui pamiršo, ko atėjęs. Stovėjo saujoj spausdamas veleno rankeną, vartaliojo nelauktą, netikėtą, ne pačią smagiausią mintį.

Su ja grįžo ir namo. Kur beeitų, ką bedarytų, toji galvoje vis malasi ir malasi - niekaip neduoda ramybės. Protas mistinėms klejonėms priešinasi, mėgina į viską žvelgt praktiškai. Chm, jo šeimininkas kol kas visai nesiruošia iš namų dingti, tai kokie čia gali būti atsisveikinimai? Kad šeimyną Sibiran išvežtų - gal irgi ne? Ne didžiažemiai juk... Ir išvis - šią vasarą nieko neveža, negirdėti... Gal prie berno mirtis sėlina... Gryni zuikio juokai! Yra sveikas, stiprus, vandeny, ant vandens visuomet apdairus, atsargus...

Nuo panašių kratymų perkratymų net smilkiniuos sausa ėmė darytis. Tada vyriokas sau prisakė: "Baik visas šitas kvailystes! Baik!" Lengvai žodis tariamas - ne taip lengvai darbas daromas. Dar teko pasikamuoti, kol galų gale visi tie šeštieji pojūčiai bei panašūs į juos dalykai buvo pasiųsti tenais... Tesiseilėja kiti tamsuoliai, bet ne jis!

O visgi negerai žmogui neišsimiegoti. Tik atrodo, kad nieko... Kai nervai šmėklų ištąsyti, kai negavę nė kiek poilsio, tai ir ima vaidentis nei šis, nei tas.

Šitaip save nuteikęs, apraminęs, beveik suradęs sublūdijimo priežastį, vėl sukosi smagesnis, vėl akyse šviesiau buvo. Šiokių tokių užsilaikiusių drumzlelių bemaž netrikdomas dėmesys klajojo tai šen, tai ten. Kas jį patraukdavo, ties tuo užsilaikydavo ilgiau, leisdavo širdžiai pasidžiaugti.

Štai tėvų padėjėjas drožia, taiko grėbliui dantį vietoj išlūžusio. Ogi žiūri, kad nebedrožia, nebetaiko - vėpso debesėlin. Kaip nevėpsosi: šit pasipleikęs danguje guli storas, pilkšvai baltas šuva, šit jau nebe šuva, o plati žuvis, tikrų tikriausias karšis. Galva, uodega, nugaros pelekas...

Tasai pats padėjėjas jau kitur. Pieva, koros, o jis jose mina šieną. Kuo kyli aukščiau, tuo akiratis platyn - daug toliau matyt. Pro alksnyno praskiepą, užu kalvelių, apsėtų, apsodintų laukų, per tolumą sumažėjęs pilkuoja vėjo malūnas. Pusę jo užstoja medžiai, sparnų visai nesimato - nežinia, sukasi ar nesisuka, bet stebėti jį vis vien pasiutusiai įdomu. Grybas o grybas storu kotu melsvuojančiam horizonte!

- Mink nežiopsojęs! Ką jau tokio aptikai? Arklys truktels, nudribsi, ant šakių dar pataikysi.

- Minu, minu, nenudribsiu...

Saulei pietvakariuos smuktelėjus žemyn iš arčiau apžvelgti Grumbinų kaimo kiemus, su tėvu ir sese jisai įbraškino daržinėn paskutinį, šeštąjį, vežimą sauso kaip parakas, žalio kaip rūta, kvepiančio šieno.

Jau daug aukščiau, kone pačiam pašelmeny, iš naujo klodamasis patalą galvojo: "Ateinančią naktį tai jau išsimiegosiu kaip žmogus. Nepuldinės gi velniai kaskart. Gal gulėjau per daug pilvą prisikimšęs..."

Gerai nusiprausęs prie didžiulės rėčkos kieme visas dulkes, visus prakaitus, iš kelnių išpešiojęs, iš plaukų iššukavęs šiengalius, sesės pakviestas, vasarinėj virtuvėlėj mažumėlę perkando. Delnu nusibraukęs pienuotas, sviestuotas, sūriuotas lūpas, susirado kastuvą, lėkė prisikasti sliekų. Iš anksto buvo numatyta: suveš šieną - tada ežeras, meškerė! Traukdamas pro daržinę, prisiminė, kad ketino sutepti durų vyrius. Pamiršo, visai iš galvos išgaravo - na, rytoj tai jau tikrai.

Užu tvarto sustojo, svarstė. Vienoj rankoj - skardinėlė nuo konservų, kitoj - kastuvas. Kažin kur čia tų sliekelių būtų tirščiau? Daržo tarpuvagėj rausyti ne taip seniai, dar stipriai išdžiūvę nuo karščių - čia neverta... O! Mėginsim prie lazdynyno, prie apkasų. Ten žemė riebi, per vidurdienius pavėsyje, tai ir drėgnesnė bus...

Stabtelėjo prie einančio zigzagais, ne ką teužvirtusio karo griovio. Apsižvalgė. Dešinėj, kiek neuždengia rugių laukas, tviskėjo ruožas ežero. Prie pat žalių nendrių juostos, blykčiodama irklais, tamsavo maža valtelė, bolavo šviesūs irkluotojo marškiniai. Nuo apkaso tasai ežero kraštelis ne sykį regėtas, tačiau šitaip nuostabiai niekados neatrodė. Gal kad dabar prie paveikslo prisidėjusi valtelė, o gal kad ši diena dosnesnė gražumų už kitas. "Na, nestirksok, negaišk laiko."

Sliekų čia išties nestigo. Atvertus velėną, tik rangėsi, tik raitėsi... Stori, ilgi sparčiai pildė skardinėlę, dar dvejetas trejetas grybšnių - ir užteks. Tačiau įsmeigti kastuvą tuos du tris kartus nebeteko. Jau pirmąkart žemes pavertus, tarp rausvų, raudonų ešerių dešrelių, grumstų, visokių šaknų kyšojo ir žemėm aplipęs kažkoks medgaliukas. Nestoras toks - už pieštuką gal kiek storesnis, visai nekaltutis. Grumstus betrupinant, velėną besmulkinant, sliekus rankiojant, skardinėlėn dedant, kastuvas lietė ir tąjį išlindėlį. Žaibas, trenksmas!.. Kaip kapstė žemai pasilenkęs Grigėnų jaunėlis, taip vienu ypu ir buvo išneštos abi jo akys.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]