MUMS RAŠO

Aurimas PAPEČKYS

IŠGYVENIMAI IR IŠBANDYMAI SVETUR

2004-5 metų vieną semestrą pagal "Erasmus Sokrates" studentų mainų programą teko gyventi Vokietijoje ir studijuoti vokiečių kalbą. Taigi norėčiau papasakoti apie ten sutiktus žmones, kultūrą, papročius bei mokymosi sistemą. Be to, norėčiau aptarti, koks vokiečių požiūris į neįgaliuosius ir, aišku, kaip Vokietijos universitetas pasirengęs neįgalius žmones priimti.

Mokiausi Miunsteryje - Vokietijos vakaruose, netoli Olandijos esančiame miestelyje. Miunsteris nedidelis, taigi orientacijos problemų daug nebuvo. Miestelyje gyvena apie 300 tūkst. žmonių - palyginti su Vokietijos miestais, tai nedaug. Nepatogumas akliesiems mieste nebent tas, kad čia labai populiaru važinėti dviračiais - jais važiuoja namažai gyventojų, taigi vaikščiojant atsiranda kliūčių.

Šis miestas dar vadinamas studentų miestu, nes apie 50 tūkst. - studentai. Galima teigti, jog tai vienas seniausių Vokietijos universitetų. Šis universitetas buvo įkurtas prieš didžiąją Prancūzijos revoliuciją - 1780 m. Universitetas pamažu tapo dideliu tarptautinės reikšmės moksliniu centru, kuris kas metai sukviečia didelį būrį norinčių studijuoti ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Europos bei daugelio kitų šalių. Ne išimtis ir tie, kurie nori pasistažuoti ar pasimokyti vienos ar kitos disciplinos.

Įdomu čia daug kas. Miunsteryje apstu bažnyčių ir kitokių labai svarbių vietų, tokių kaip Vestfalio aikštė, kurioje buvo pasirašyta žymioji Vestfalio taika. Vokietija yra susiskirsčiusi į vadinamas religines bendruomenes. Itin ryškios katalikų ir evangelikų. Miunsteris priskiriamas katalikiškajai Vokietijos daliai.

Miestas, kaip vienas iš akademinės visuomenės centrų, yra ir vienas iš brangiausių - kalbu apie pragyvenimo lygį - Vokietijoje. Štai suvenyrų kainos: norint parvežti tipišką "miunsterišką" suvenyrą gali tekti sumokėti mažiausiai 10 eurų - 34 Lt. Kainos išties įspūdingos. Pragyvenimo lygis visiškai kitoks nei Lietuvoje, pvz., gyvenant studentų bendrabutyje tenka mokėti 180 eurų per mėnesį arba, perkant semestrinį bilietą, kuris prilygsta studento pažymėjimui, reikia sumokėti 110 eurų - šį sąrašą galėtume tęsti toliau. Tačiau gyvenimas čia irgi skiriasi: kiti pinigai - kitokios ir sąlygos. Bene didžiausios transporto ir komunikacijų išlaidos.

Gyvenau studentų bendrabutyje. Kambariai dažniausiai vienviečiai, yra tualetas ir dušas, kukli virtuvėlė, taigi patogumų tikrai užtenka, nors kambarys nedidelis. Kiekvienas bendrabutis rūsyje turi kavinę, kuri dirba tam tikromis dienomis, - ten galima susitikti su draugais, nes šiaip žmonių bendravimas visiškai kitoks nei mūsų studentų. Kadangi kambariai vienviečiai, tai įprasta su draugais susitikti kavinėse, klubuose.

Nors bendravimas buvo ribotas, tačiau draugų susiradau tikrai daug - ne tik iš Vokietijos, bet ir iš kitų Europos šalių: Italijos, Prancūzijos, Ispanijos. Nors lietuviai ir neprilygsta savo temperamentu italams ar ispanams, bet bendravimas nuo to tikrai nenukenčia. Buvo išties džiugu susiradus daug draugų iš minėtų šalių.

Žmonės draugiški ir, jei to reikia, paslaugūs. Į neįgaliuosius jie žiūri kaip į sau lygius, nors tai nėra taisyklė. Dėl paslaugumo galima neabejoti: jei eisi vienas mieste, visada atsiras žmonių, kurie padės. Autobusų vairuotojai labai apdairūs: jei neįgalusis įlipa į autobusą, visada suranda vietą. Galbūt taip yra todėl, kad į autobusą leidžiama lipti tik pro priekines duris.

Dažnai esu klausiamas, kaip vienas rasdavau kelią visiškai naujame mieste, kaip spręsdavau iškilusias problemas. Ogi paprastai, nors kartais nebūdavo lengva. Miunsterį galėčiau pavadinti biurokratų miestu: čia reikia susitvarkyti daug dokumentų, jei nori studijuoti ir gyventi Vokietijoje. Tai vienas iš trūkumų. Taigi teko daug kur eiti, daug ko teirautis žmonių. Reikėjo prisiregistruoti migracijos tarnyboje, užpildyti įvairius dokumentus, kad būtų leista studijuoti universitete, galop reikėjo susitvarkyti dokumentus, kad galėčiau gyventi bendrabutyje.

Namo aš, kaip ir kiekvienas doras lietuvis, grįžau Kalėdoms. Oro uostai, traukiniai ir visiška vienatvė. Tiesiog nebijodavau klausti žmonių, pasiryžau ir nusprendžiau - galiu vienų vienas grįžti namo ir parskristi atgal. Nesigiriu, kad esu drąsus, - paprasčiausiai reikia viską išbandyti. Galbūt skaitantiems tai bus panašu į sapną, bet man tas sapnas tapo realybe. Teko ir daugiau keliauti - aplankiau Dortmundą, Bochumą, Osnabriuką. Liko tik neišsipildžiusi svajonė nuvažiuoti į Berlyną ir Hamburgą. Negaliu pasakyti, kas man padėjo tose kelionėse: gal drąsa, kurios daugeliui kartais taip trūksta, gal pasiryžimas.

Mokslo sistema, palyginti su mūsų universitetais, visiškai kitokia. Yra dvi studijų pakopos, t.y. pagrindinės studijos ir pagrindinės studijos 1.

Pagrindinės studijos kiek panašios į mūsų studijas universitete, na, o pagrindinės studijos 1 skiriasi tuo, kad galima rinktis tuos dalykus, kurie tau patinka, trumpiau sakant, gali mokytis to, ko nori mokytis, svarbiausia - išlaikyti savo pagrindinės specialybės statusą. Vokietijoje daugelis studentų studijuoja mišriai: tarkim, ekonomika ir vokiečių kalba. Įdomu tai, kad nuo trečių studijų metų, t.y. nuo pagrindinių studijų 1, žmonės nėra suskirstyti į studentų grupes, jie studijuoja pavieniui. Kai esi neįgalus, tokia studijų sistema - sakau iš savo patirties - nėra labai priimtina, nes mažiau draugiškumo, o tai studijuojant labai svarbu, kita vertus, suteikiama visiška laisvė toms studijoms, t.y. tiems dalykams, kuriuos pasirenki pats.

Egzaminai organizuojami irgi kitaip nei pas mus. Jie sudaryti taip, kad žmogui nereikėtų visko iškalt, kad būtų galima suprast. Daug kas yra pagrįsta logika.

O kaipgi Miunsterio universitetas pasiruošęs priimti neįgaliuosius?

Vokietijoje susidūriau su ne viena problema: kaip mokytis, kaip prisitaikyt prie dėstytojų ir pan., taigi labai praktiškas patarimas važiuojantiems mokytis į užsienį būtų toks: jeigu turite galimybę, būtinai įsigykite nešiojamą kompiuterį, nes kitaip studijos tikrai bus sunkios. Dėstytojai nelinkę gilintis į studentų problemas, ir nežinia dėl ko: gal dėl to, kad esi užsienietis, gal dėl nežinojimo, na, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Vokiečiai būtų ne vokiečiai, jei kažko nesugalvotų. Mokydamasis Miunsterio universitete, patariau, kaip turėtų būti įrengta darbo vieta, skirta akliesiems bei silpnaregiams. Kadangi lėšų šiam reikalui tikrai buvo, vokiečiai svarstė, ar geriau nupirkti brailio eilutę, kuri kainuoja nežmoniškus pinigus, ar skaitymo programą "Jaws". Buvo nuspręsta, kad skaitymo programa daugeliui aklųjų bus patogesnė. Lėšų buvo gauta apie 60 tūkst. eurų, taigi išties įspūdinga suma, ir jos užteko, kad būtų įkurta labai gera darbo vieta akliesiems ir silpnaregiams. Tikiuosi, jog tokią darbo vietą pamatysiu ir ateityje, kai atsiras galimybių pasimokyti viename iš Vokietijos universitetų.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]