NEREGYS IR VISUOMENĖ

APAKIMAS - BAISIAU NEI MIRTIS

Pradėti, matyt, reikėtų nuo šiokių tokių paaiškinimų. Beveik prieš dvejus metus, viename iš 2003 m. spalio mėnesio "Šiaurės Atėnų" numerių buvo išspausdinta Sigito Parulskio esė "Troškimų medis". Esė apie autoriaus viešnagę Švedijoje, apie tai, kokie įspūdžiai ir kokios mintys keliaujant po tos šalies miestus ir miestelius jį lankė. Rašinys nei labai originalus, nei kaip kitaip išsiskiriantis iš bendro kultūrinės eseistikos srauto, tad galėtume apie jį ir nekalbėti. Jeigu... ne viena frazė. Kokia toji frazė, netrukus galėsite patys perskaityti. Pridursime tik tiek, kad minėtą straipsnį šių eilučių autorius internete aptiko praėjus daugiau nei metams nuo jo paskelbimo, taigi kokia nors diskusija ar polemika šiuo klausimu jau buvo pavėluota. Tad kodėl prie šios istorijos dar kartą grįžtame ir kodėl tai darome "Mūsų žodžio" puslapiuose? Turbūt todėl, kad ji įdomi mažiausiai dviem aspektais: pirma, kaip aklumą reflektuoja (priima, apmąsto, vertina) tam tikra visuomenės dalis, antra, kaip atsiranda apie akluosius mitai ar kitokios, švelniai kalbant, keistokos istorijos. Šiaip ar taip, į save ar savo negalią pažvelgti iš šalies kartais ir įdomu, ir naudinga.

Na, o dabar minėta S. Parulskio frazė: "...apakimas - baisiau nei mirtis, apakimas - viena žiauriausių mirties formų: miršta vaizdinis ryšys su pasauliu, o gal tu pats miršti, jeigu įtikėsi, kad akys yra sielos veidrodis... miršti, ir vis tiek lieki gyventi, esi tarp gyvųjų, vaikščiojantis numirėlis, tamsos karalystės pranašas, gyvenantis sustingusiame, nebekintančiame anksčiau sukurtų vaizdinių panoptikume... Dievui nereikėjo Adomo ir Ievos niekur išvaryti, jis paprasčiausiai išdūrė jiems akis, ir rojus buvo prarastas... mintys sunkios ir nemalonios, norėčiau jų tuojau pat atsikratyti, bet lyg užhipnotizuotas spoksau į antkapinio bareljefo kaukolės akiduobes, kurios lygiai taip pat spokso į mane, ir vėl pajuntu panašų netikrumo pojūtį, nežinios būseną, kurios buvau apimtas važiuodamas taksi - lyg iš apačios, iš po bažnyčios grindų trauktų silpnas, bet sąnarius ir sąmonę kiaurai perkošiantis vėjas."

Internete, skaitant "Šiaurės Atėnų" elektroninį variantą, yra galimybė patikusius arba nepatikusius straipsnius komentuoti. Pateikiame komentarus, vienaip ar kitaip susijusius su minėta fraze. Nenustebkite skaitydami komentatorių pseudonimus, juos sugalvojome ne mes.

Visiems nuo susinervinusios Varnos: "Niekšas tas Parulskis. "...apakimas - baisiau nei mirtis" - rašo jis. Niekingas kirminas, šliaužiojantis mėšle. Ėdi mėšlą - šiki mėšlu - gyveni mėšle. Ką tu žinai apie akluosius? "Vaikščiojantis numirėlis," - sakai. Ropojanti keturiom dvėseliena - štai kas tu, Parulski! Asmeniškai pažįstu kelis akluosius ir niekada nesijaučiau prie jų kaip prie "tamsos karalystės pranašų", anot "reginčio" Parulskio. Triedžiantis pykčiu išgama - štai kas tas Parulskis. Nepykit, kolegos komentatoriai, bet neišlaikė nervai."

XX: "Ei, Varna, čia ne apie tą apakimą Parulskis sakinius lieja. Čia jis metaforiškai, pasitelkęs modus operandi... Jei ką, pažiūrėk, kaip Borgesas savo apakimo procesą išaukštino. Aš irgi dažnai pasikabindavau, kol supratau, kad geometrinė tvarka yra antrinė ir ne tokia svarbi. Judėjimas pirminis."

Gvntj: "Nu, tikrai, Varna, gal tau kokio konjakėlio įpilt? Nusiramink, nesinervink - taigi čia savi žmonės. Ko tu taip? Mes jau tikrai visi sukrutom, susirūpinom, kas atsitiko?

O ant Parulskio irgi nevarykit - iš tiesų ne kiekvienas pajunta, ko kitam baisu, ir susirūpina dėl kito. Visai rimtai kalbu. Dažnai dar atsitinka taip, kad matantysis nervinasi ir visaip tyčiojasi iš to, kur nemato. Tai katras baisesnis aklumas?

XX'ui nuo Varnos: "Judėjimas - kur link? Nenoriu apkaltinti Parulskio "nuoširdumu" - juk ir atominę bombą kūrė "nuoširdžiai". Ir šiaip, daugybė kiaulysčių prikrėsta "nuoširdžiai". "Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs," - sako Borgesas Gedos lūpomis. Kur čia "išdurtos Adomo ir Ievos akys" (anot Parulskio, "apakusio" nuo savimeilos rašliavos)?"

Gvntj-ai nuo Varnos: "Žinot, Gvntj, lietuvių kalboje žodis "luošumas" visada reiškė kažkokį fizinį trūkumą, bet, neduok Dieve, taip niekad nebūdavo vadinamas aklasis, kurčiasis ar nebylys. Dar ir dabar, pakeitę "luošys" į "invalidas", mes taip nevadiname tuos, kuriuos prieš tai paminėjau. Nes invalidumas - tai nelaimė, o luošumas - tai nepelnyta Dievo bausmė. Bet PARULSKIUI nė motais - jis "joja" ir ant luošio ir ant Dievų nubaustojo. Įpilkit konjako, Gvntj, o tai pyktis aptemdė mano akis."

Gvntj-ai nuo Varnos: "Ai, velnias nematė. Papasakosiu istoriją, kurią man pasakojo G. K. mūsų kelionės į Čekiją metu. G. K. jau daugelį metų bendradarbiauja su Lietuvos aklųjų draugija. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir pernai G. K. buvo pakviestas į šios draugijos metinį suvažiavimą. Kaip ir kiekvienais metais, scenoje buvo "rodoma" kultūrinė programa - aišku, tai buvo dainos. Po programos, kaip ir kiekvienais metais, buvo įteikti prizai. Pranešėjas džiaugsmingai pranešė, kad trečiasis prizas, o visada pradedama nuo pabaigos, - tai fotoalbumas. "Akliesiems? - pagalvojo G. K. - rėmėjai ne visai gaudosi, kur jie". Antrasis prizas - sieninis laikrodis - sukėlė G. K. niežulį ir "lengvą" pasipiktinimą, kurį nuslopino audringi klausytojų plojimai. Ogi trečiasis prizas - spalvotas televizorius - įvarė G. K. lengvą isteriją ir aršų vidinį pasipiktinimą. "Cinikai!" - klykė vidinis G. K. balsas. Bet ir jį užčiaupė audringi plojimai. "Jie ką, akli?" - pagalvojo G. K., bet tuoj pat paraudo. "Ačiū Dievui, niekas nemato," - ciniškai pagalvojo jis. Paskutinis pranešėjo pranešimas galutinai išmušė iš vėžių G. K. "O dabar, šventės kulminacija! Prieš mus pasirodys geriausi Lietuvos parašiutininkai!" Salėje ilgai tvyrojo ekstazė. Besileidžiant spalvotiems parašiutams iš giedro mėlyno dangaus, šalia G. K. stovinti akloji vis klausinėjo: "O kokia spalva dabar leidžiasi?". G. K. kantriai aiškino. Nevilties ir Kamiu absurdo gniaužtai veržė jo gerklę. Įkvėpti oro jis ryžosi tik baigiamajame "baliuje". Kai veidai įkaito ir liežuviai tapo lankstesni, G. K. atsistojo ir, pasitelkęs visą jame likusį blaivų protą, paklausė. Paklausė jis dėl prizų ir dėl paskutinio parašiutininkų pasirodymo. "Ar tai Jūsų nežeidžia?" - nuoširdžiai klausė jis, bet jo klausimo pabaigą nusinešė aklųjų juokas. Po kiek laiko prie jo prisėdo geras jo draugas ir šypsodamasis paaiškino: "Matai, (!), fotoalbumai mums be galo brangi dovana. Mes labai mėgstame fotografuotis, nes, kai pas mus ateina svečių, mes paprašome jų atnešti albumą su nuotraukomis ir prašome papasakoti, ką jie MATO nuotraukose. Na, sakykim jie sako: "Matau tave ir kažkokią moteriškę prie kažkokio ąžuolo". "A, - sakome mes, - tai aš su Maryte prie Stelmužės ąžuolo 1975 metais." Taip mes "žiūrime" fotografijas ir tai mums sukelia begalinį malonumą. O dėl sieninio laikrodžio, tai štai ką aš galiu pasakyti - jis TIKSI! Ir kai mes būname VIENI kambary, mes girdime jį ir žinome, kad laikas priklauso ir mums." G. K. pamažu pradėjo jaustis idiotu, bet tai buvo tik pradžia. "O televizorius mums be galo reikalingas, - tęsė G. K. draugas, - mes "klausome" jo ir bandome įsivaizduoti aktorių veidus, veiksmo vietą ir paros laiką. Tai mėgstamiausias mūsų "žaidimas"." "Na, o prie ko čia parašiutininkai?" - griebėsi paskutinio šiaudo G. K. "Parašiutininkai? Matote, gerbiamas G. K., kiekvieno aklojo svajonė - tai pakilti į dangų ir pamatyti mūsų Žemę iš paukščio skrydžio. Mes NIEKADA to negalėsim padaryti, tad parašiutininkai mums ir yra tos neįgyvendinamos svajonės simbolis." G. K. tą vakarą nusipylė "juodai" - jis nieko nenorėjo "matyti". Oi, Gvntj-a, jaučiuosi Rudeniu-Žiema. Nežabotas jausmingumas kenkia rimtai diskusijai kaip Parulskio straipsniai sveikatai. O kokį konjaką, tarp kitko, turite? (atsigaunu:)"

XX:"Na, va, taip ir S. P. straipsnį galima būtų iššifruoti. Kai Adomas ir Ieva įaklinami, rojus virsta gyvenimu. Ir kiek daug mūsų aklų, o dabar dar ir skubančių! Ir man ... tik sapne/svajonėse pavyksta pamatyti Žemę iš kosmoso. Gražu, patikėkit. Iš aukštai matosi ateities visuomenė - svajonių visuomenė... ir vis dėlto - koks gi ten tas konjakas?"

Gvntj: "Varna, gražiai parašėte apie parašiutininkus ir visa kita. Akliesiems lieka jausmingumas ir juslingumas. Matyti pasaulį širdimi ir lytėjimu. Tai labai daug. Kaip rašo XX, jiems rojus uždaromas, atidaromas gyvenimas. Taip yra įdomiau, bet, kita vertus, kokia kaina? Bet gal ir verta tiek mokėt? Bet vėlgi - niekas jų ir neklausia: nori taip ar ne. O gal pats žmogus pasirenka visgi? Yra tokia teorija, kad, pvz., trumparegiškumas yra vidinė žmogaus savybė, nenoras matyti grynąją realybę, pasirinkimas matyti ją šiek tiek miglotą, gražesnę, ne tokią baisią. Nežinau: šimtas klausimų ir nė vieno atsakymo... Jausmingumas ir juslingumas..."

Žiemai nuo Varnos: "Žinot, H. Hesse tiek rašė ir galvojo apie Dievą(us), bet pabaigoje padarė išvadą, "kad gyvenimas prasmę įgyja tik per meilę". Aš sutinku su juo ir manau, jog tas "deimančiukas", apie kurį Jūs kalbate, ir yra meilė. Na, kas turi daugiau, kas mažiau - čia jau kaip pasiseks. Tai kvaila ir juokinga, kad staiga pradėjome svarstyti apie Dievo "spalvą". Manau, jog tikriausią Jo "įvaizdį" turi aklieji. Tie, apie kuriuos pasakojau. Juk jie gali "įsivaizduoti" parašiutų spalvas. Bėda tik ta, kad mums, regintiesiems, niekada nepamatyti to, ką jie mato."

Parengė Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]