KULTŪRINĖS VEIKLOS 40-MEČIUI

SUGRĮŽKIME Į PRADŽIĄ

Filosofai jau seniai pastebėjo, kad klausimai kartais būna svarbesni už atsakymus, kad į kai kuriuos klausimus atsakymų tiesiog nėra arba bent jau mes jų nelabai galime rasti. "Kodėl kažkas apskritai šioje žemėje yra, o juk lygiai taip pat galėtų ir nebūti?" - klausė vienas iš Lietuvos radijo "Kultūros savaitės" apžvalgininkų. Minėdami organizuotos Lietuvos aklųjų kultūrinės veiklos keturiasdešimtmetį, galėtume kažko panašaus paklausti ir mes: kodėl žmogus kuria, groja, dainuoja, rašo - o juk galėtų negroti, nedainuoti, nerašyti... Apie žmogaus poreikį kurti, išreikšti save, prirašyta daugybė knygų, prikurta daug "protingų" teorijų, bet tikriausiai niekas niekada taip ir neatsakys, kodėl, užuot nedarę ir nekūrę, mes vis dėlto ir darome, ir kuriame, nors visų - ir griaunančių, ir statančių - laukia vienoda pabaiga.

Organizuota kultūrinė aklųjų veikla prasidėjo prieš keturiasdešimt metų, kai 1965 m. penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo įsteigti tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos tarprajoniniai kultūros namai. Tačiau, kaip pasakoja žilo plauko sulaukę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veteranai, kultūrinė veikla, tik neorganizuota, arba gal derėtų sakyti - silpniau organizuota, vyko dar gerokai prieš 1965-uosius. Žmonės grojo, dainavo, koncertavo, nors galėjo nedaryti nei viena, nei antra, nei trečia. Napoleonas Kuolys gerai prisimena tuos žmones, tą laiką, tą kitokio, prasmingesnio, gyvenimo ilgesį.

* * *

Vilniaus aklųjų kombinate pradėjau dirbti nuo 1957 metų rugpjūčio. Dirbau grandinių ceche - visi jį vadindavome "sunkiąja pramone". Darbas buvo gana sunkus: 4 mm vielą lenkdavome rankiniais prietaisais ir darydavome suktas grandines. Darbas reikalavo didelės fizinės jėgos, visą dieną vaikščioji tepaluotom rankom. Kas pamatydavo iš šalies, sakydavo, kad čia kažkokia baudžiava. Prie grandinių dirbo ir I, ir II grupės regėjimo invalidai, bet daugiausia buvo pirmagrupių. Iš šio cecho po darbo į saviveiklą ėjo Vasilijus Ivankovas, toks liesas liesas senukas, Algimantas Dikčius, Aleksandras Širiajevas, Bronius Araminas, Vilhelmas Šilkinis. Du kartus per savaitę grodavome arba dainuodavome.

Šepečių ceche daugiausia dirbo mūsų vokalistai. Darbas nebuvo toks varginantis, tai jo metu net padainuodavo. Šiame ceche dirbusi Halina Bordziukienė pasakodavo, kad šepečių vėrėjai mėgdavę padainuoti ir anksčiau, dar dirbdami Basanavičiaus gatvėje buvusioje aklųjų įmonėje (ją per karą sudegino vokiečiai). Dainai ir muzikai aklasis, matyt, sutvertas jau iš prigimties.

Veikė meno saviveiklos būreliai: choras, estradinis orkestras, styginių orkestrėlis. Estradiniam orkestrui vadovavo Gediminas Zokaitis. Operos ir baleto teatre jis dirbo styginių instrumentų orkestro vadovu, bet rasdavo laiko ir akliesiems - buvo gyvo temperamento, draugiškas žmogus. Į estradinę grupę iš grandinių cecho atėjo Vasilijus Kravčiukas, Pavelas Liskovas, jau minėti B. Araminas, A. Širiajevas, V. Šilkinis. G. Zokaitis turėjo vieną, grupės vadovui labai reikalingą savybę: mokėdavo pagal balso pajėgumą parinkti kūrinius. Šitaip pradėjo dainuoti V. Kravčiukas, kiti grupės solistai. Akompanuodavo Stasė Buterlevičiūtė iš šepečių cecho. Jai G. Zokaitis irgi duodavo solinių partijų.

Būrelių vadovai, gal tik išskyrus G. Zokaitį, nebuvo profesionalai. Styginių instrumentų orkestrėlį subūrė I gr. invalidas šepetininkas Piotras Visockis. Orkestrėlis akompanuodavo vokaliniams duetams ir turėjo nemažą pasisekimą.

Bajanistams vadovavo Aleksandras Širiajevas. Ten grojo Eugenijus Šalkovskis, Pavelas Liskovas, Ivanas Kuvšinovas. Dažnai jie sugrodavo ir trio. Instrumentų nebuvome turtingi. Tiksliau pasakius, valdiškų beveik neturėjome, žmonės grodavo savais, atsineštais iš namų. Kūrėsi tautinių šokių būrelis - jis jau turėjo savų drabužių. Susikūrė choras, jam vadovavo Juozas Rudėnas. Kokių nors ypatingų laimėjimų nebuvo pasiekęs, tiesą sakant, tada ir tokių apžiūrų, konkursų kaip dabar nebūdavo - žmonės dainuodavo savo malonumui. Bet dalyvaudavo ir koncertuose.

Susikūrė Jadvygos Sereikaitės (vėliau Kuolienė) vadovaujamas dramos būrelis. Pirmąją pjesę pasirinkome gana ambicingą - Kazio Sajos "Šeškus". Geriausias mūsų aktorius - V. Šilkinis. Tai buvo tikrai nepaprastų gabumų artistas. Kai dramos būreliui atėjo vadovauti Mečislovas Dimbelis, paruošėme ir daugiau pjesių, važiuodavome į Šiaulius, į Panevėžį. Nedidelė pjesiukė ir koks dvidešimt minučių ar pusvalandis intermedijų. Tuo metu panevėžiečių dramos būreliui vadovavo šviesios atminties Bronius Babkauskas. Po vienos mūsų parodytos pjesės, jis V. Šilkiniui pasakė: "Viliau, jeigu tu matytum, kaip vaikščioti scenoje, mes tave tikrai priimtume į Panevėžio dramos teatrą. Esi gimęs būti artistu".

Buvo sunkumų kilnojimo būrelis. Jo vadovas Belkinas (vardo jau neprisimenu) pasiimdavo lazdą ir rodydavo, kaip reikia kelti. Mat pats buvo jau vyresnio amžiaus ir štangos iškelti nelabai galėjo. Sporto varžybos irgi prasidėjo dar prieš įkuriant kultūros namus.

Rusų dramos teatre turėjome savą žmogų - tokią Genutę (pavardės niekada ir nežinojau), ji mums parūpindavo bilietų. Gaudavome iki 50 bilietų ir vis tiek visiems norintiems nepakakdavo. Pamatėme visus tuo metu Rusų dramos teatre ėjusius geriausius spektaklius. Ruošėmės Pabaltijo meno saviveiklos apžiūrai: sunkvežimiu važinėdavome į Kauną, į repeticijas. Sunkvežimiu buvome pasiekę net Palangą.

1964 m., man bedirbant tuometinėje LAD spaustuvėje, pasikvietė draugijos pirmininkas Mykolas Poznanskas ir pasiūlė dirbti naujos įstaigos - tarprajoninių kultūros namų - direktoriumi. Tiesą sakant, svarsčiau neilgai: biurokratinio darbo buvau jau ragavęs, naujasis darbas arčiau namų, atlyginimas panašus. Be to, nepriklausiau komunistų partijai, dirbdamas spaustuvėje kartą jau buvau įspėtas... Kodėl reikėjo kurti ne šiaip kultūros namus, o tarprajoninius? Kad tarprajoninių valdybų pavyzdžiu pasiektų akluosius, gyvenančius rajonuose.

Įkūrus kultūros namus, žinoma, viskas smarkiai pasikeitė. Pirmiausia atsirado patalpos repeticijoms, nebereikėjo pagal grafiką repetuoti bibliotekoje, koridoriaus gale ar kombinato sekretoriate. Tuo metu aklųjų kombinatas kaip tik persikėlė į naujas, Skroblų gatvėje pastatytas patalpas - repeticijoms turėjome dar daugiau vietos. Atsirado galimybė visuomeniniais pagrindais dirbantiems vadovams mokėti atlyginimus. 1965 m. rugpjūčio mėn. iš autobusų parko jau gavome autobusą ir dviem savaitėm iškeliavome į Užkaukazę. Mums tai buvo labai didelis įvykis. Nuo to laiko nei koncertuoti, nei į iškylas sunkvežimiais jau nevykdavome.

Kultūros namai neatsirado tuščioje vietoje, iš nieko. Dirvą jiems paruošė aklieji, negalėję gyventi be dainos, muzikos, teatro. Tik keli buvo iš aklųjų mokyklos. Daugiausia žmonių buvo suvažiavę iš kaimų. Vieni turėjo gražų balsą, kiti grojo kokiu nors instrumentu. Visus vienijo poreikis išreikšti save, noras pabūti kartu, pabendrauti, pasidalinti džiaugsmu, kad kažką sugeba. Tai buvo riboto raštingumo, bet šviesios dvasios žmonės.

Užrašė Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]