NAUJOS KNYGOS

Žiedūnė ZAVECKIENĖ

ILGAI ĖJAU Į ŽMONES

"Ilgai aš ėjau į žmones!

Ir tik gerokai vėliau jie ėmė eiti į mane"

Tokie žodžiai iš Vlado Žuko knygos "Beatričė Grincevičiūtė" (Vilnius, 2004) labai tiksliai apibūdina aklos mergaitės Beatričės ėjimą į pripažinimą, į žmones. Viena motina su keliais, ir dar silpnai matančiais, vaikais, operacijos, nepritekliai. Ir tik gerų žmonių, ypač tetos ir jos vyro varšuviečio Emilio Mlynarskio globa, padėjo išsiugdyti muzikos pojūtį. Vėliau buvo sutikti labai nuoširdūs Lietuvos inteligentai, kurie pradžioje padėjo jai, o vėliau patys būrėsi apie patrauklią Beatričės Grincevičiūtės asmenybę.

Tarp tokių žmonių buvo ir Vladas Žukas. Jis nuolat stebėjo ir fiksavo savotišką žmonių sambūrį. Lituanistas, bibliografas ir knygotyrininkas, profesorius Vladas Žukas su jam būdingu kruopštumu sugebėjo pastebėti visus svarbesnius Beatričės Grincevičiūtės sudėtingos biografijos faktus. O bendraujant su dainininke kelis dešimtmečius, jų susikaupė tikrai daug. Taip jau atsitiko, kad V. Žukas knygą apie Beatričę išleido savo neeilinio jubiliejaus - 80-mečio išvakarėse, lyg norėdamas išryškinti susitikimų su įdomiais žmonėmis svarbą ir savo kūrybiniam brendimui.

Apie Beatričę Grincevičiūtę, didelio intelekto dainininkę, išleista ir daugiau knygų. Nemaža atsiminimų knyga " Esi graži ir nuostabi..." išleista 1997 metais. Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės atsiminimai "Lapkričio Beatričė" pasirodė 2001 metais. Tik ką išėjo Tomo Sakalausko knygos "Beatričė" antroji laida (pirmoji - 1982 m.). Atrodo, ką dar galima pasakyti naujo, pridėti prie poetiškai romantiškų T. Sakalausko ir kitų artimų Beatričei žmonių knygų? Vladas Žukas surado savitą dokumentinio dienoraštinio pasakojimo būdą. V. Žukas su Beatriče bendravo dvidešimt septynerius metus. Tai didelė žmogaus gyvenimo dalis. Per tokį laiką galima gerai pažinti žmogų. V. Žukas ir ryžosi pažvelgti į tą laiką, sutiktus žmones, atkurti tą aplinką, kurioje gyveno Beatričė. Čia sutinkame jos artimuosius: seserį, brolius, draugus. Visų pirma tai sesuo Kristina, draugai Marija ir Juozas Nemeikšos. Ypač svarbus pastarasis. Kaip teigiama knygoje, tai idealistas, reto gerumo žmogus, visad pasiruošęs kitiems padėti (p.17). Jis Beatričę surado, apglėbė dideliu rūpesčiu, materialiai rėmė jos studijas. Nemeikšų namuose Beatričė ne tik rado užuovėją, bet čia susipažino ir su tuometinės inteligentijos atstovais: pedagogais, dailininkais, rašytojais. Tai Geniušų, Žmuidzinavičių, Gučų, Sruogų šeimos, Petras Rimša, Domicėlė Tarabildienė. Šie pirmieji Beatričės kelyje sutikti dori žmonės padėjo jai bręsti ir formuotis. Visiems jiems knygoje skiriama daug gerų žodžių, nes jų buvimas Beatričės aplinkoje padėjo ten atsirasti intelektualiai atmosferai, muzika praskaidrintai nuotaikai.

Vėliau tų žmonių atsirado vis daugiau. Visų pirma tai bendro kūrybinio darbo draugai - Balys Dvarionas, Laimonas Noreika, Monika Mironaitė. Galima sakyti, kad Beatričė bendravo su beveik visa to meto kūrybine inteligentija. Ir čia gražiai įsiterptų, rodos, J. Z. Janulevičiūtės pirmą kartą užfiksuotas Beatričės posakis: "Ilgai aš ėjau į žmones! Ir tik gerokai vėliau jie ėmė eiti į mane". (Žukas V. psl. 9). Vien tik pavartę kai kuriuos V. Žuko knygos puslapius, tų žmonių sutinkame daugybę. Dažnai tai anksčiau nesutikti svečiai iš Australijos Vytautas ir Rama Geniai, maskvietis dailininkas Isakas Verchovskis, docentas iš Krokuvos Zbignievas Siatkovskis ir kt.

Ir visi šie susitikimai tiksliai užrašyti, užfiksuota juose skambėjusi muzika, taiklios Beatričės pastabos apie muzikinius kūrinius ar atlikėjus. Stebina faktų gausybė ir jų tikslumas. Tiesa, profesorius V. Žukas dažnai pokalbius mėgdavo čia pat užrašyti, bet ne viską. Matyt, turėdamas gerą atmintį, faktus užfiksuodavo vėliau. Faktų tikrumą galiu paliudyti ir aš. Kelis kartus per V. Žuką teko Beatričę sutikti pas Vilniaus universiteto studentus. O vieną kartą kartu su Eleonora Žukiene ir Vladu Žuku Beatričė apsilankė ir pas mus Palangoje. Stebėjausi, kaip gerai ji orientavosi aplinkoje, plaukiojo baseine. Tie faktai taip tiksliai atspindėti V. Žuko knygoje, kad net man pačiai priminė primirštus įspūdžius iš Jugoslavijos ir kt. Pasiremdami tokiais užrašais ir jais pasitikėdami, mes galime visai tiksliai atkurti kartais daugiau niekur neužfiksuotas Beatričės gyvenimo ir veiklos akimirkas. Šių užrašų dėka prieš skaitytojo akis praplaukia kelių XX amžiaus dešimtmečių panorama, įdomūs žmonės, paskutinieji laimingi Beatričės gyvenimo metai, kai ji savo likimą buvo sujungusi su tauriu žmogumi, profesoriumi Henriku Horodničiumi. Knyga "Beatričė Grincevičiūtė" - tai ne tik ir ne tiek V. Žuko, kiek Beatričės gyvenimo, jos bendravimo su žmonėmis dienoraštis. Per knygos puslapius buvo malonu susitikti su labai intelektualia, žavaus balso, labai išprususia muzikoje, miela ir gera mūsų dainininke - lakštingala, kuriai kompozitorius Balys Dvarionas skyrė taip jai tikusią ir tik jai dainuojant taip nuostabiai skambančią "Žvaigždutę". Tegul šios dainos melodija, nors mintyse, primena mielą Beatričę, pasveikina ir knygos apie ją autorių, profesorių Vladą Žuką, švenčiantį savo jubiliejinį gimtadienį.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]